Kodėl šiam rašiniui pasirinkau “Individualistų” grupės parodą, neseniai vykusią ŠMC? Neketinu čia tyrinėti šios grupės narių kūrybos, tai yra, rašyti apie parodoje regėtus paveikslus. Šį kartą mane domina socialiniai menininko elgesio aspektai – veiksmai, kuriais menininkas apibrėžia savo vieta visuomenėje. Šie veiksmai nėra vien tie, po kurių atsiranda meno kūrinys. Kaip tik dėl to, rašyti šį straipsnį mane labiau paskatino ne “Individualistų” kūryba, o tai, kad ši grupė egzistuoja ir rengia parodą Šiuolaikinio meno centre.
Pasirinkau “Individualistus”, nes šios grupės paroda skatina kalbėti apie tai, apie ką mūsuose bent viešai kalbėti vengiam – apie santykius tarp menininkų kartų, apie tai, kaip skausmingai šios kartos, ypač vyresnės, ieško atsakymo į klausima “kas aš esu?”
Rimta diskusija beveik neįmanoma, nes ji neišvengiamai susijusi su pastarųjų metų politiniais pokyčiais, kurių psichologines pasekmės tebėra nenoriai apmąstomos. Diskusija tampa itin politizuota ir virsta karštais ginčais, kurių metu tėra svaidomi asmeniniai kaltinimai. Tokia diskusija tampa panaši į teismą, kur kiekvienas teiginys yra arba kaltinimas, arba teisinimas.
Pirmiausiai pabandysiu apibrėžti rašinio ribas. Klausimas “kas aš esu?”, be abejo, keliamas bandant nustatyti savo identitetą. Tai svarbu, nes toliau terminą “identitetas” dar ne kartą vartosiu. Tačiau šiandien klausimas “kas aš esu?” numato dar vieną – “kaip aš atrodau?” Tad identiteto paieškos yra susijusios su įvaizdžio kūrimu.
Tai yra postmoderniųjų laikų priedas – kadaise dailininkas galėjo manyti einąs teisingu keliu, jei būdavo nepripažįstamas kritikų ir meno mėgėjų. Šiandien dažniau manoma, kad menininko pripažinimą lemia jo kūriniu kokybė. Pripažinimas byloja apie tai, kad menininkas kuria dėmesio vertus (gerus) kūrinius, o ne apie tai, kad jis pataikauja vieno ar kito visuomenės sluoksnio skoniui.
Šis lūžis galbūt aiškintinas tuo, kad postmodernių laikų menininkas labiau siekia komunikacijos su žiūrovu, nei ankstesniųjų laikų jo kolega. Todėl pripažinimas gali reikšti, kad komunikacija pavyko, ryšys tarp menininko ir žiūrovo buvo užmegztas, žiūrovas gavo menininko siųstą žinią.
Komunikacijos troškimas – juk ir patys postmodernieji laikai yra komunikacijos laikai. Tai – metas, kai susisiekimas tarp žmonių tapo itin intensyvus. Kaip tik dėl to dalyvavimas parodose, galimybė pristatyti savo kūrybą šiandien tampa esmine operacija menininkui formuojant sava identitetą ir įvaizdį.
Sankt Peterburgo kritikai O.Turkina ir V.Mazinas, interpretuodami prieš pora metų Vokietijoje surengtą šio miesto menininkų parodą, pavadintą “Saviidentifikacija” rašė: “Skirstymas į Geruosius ir Bloguosius tiesiogiai priklauso nuo to, kurioje pusėje yra skirstantysis. Tie, kas nepateko į parodą “Saviidentifikacija”, savaime gali patekti į Blogųjų dalį, nes jie, nedalyvaujantys šioje parodoje, neturi jokios galimybės saviidentifikacijai. Tiksliau, tai, kas su jais vyksta, gali būti pavadinta “negatyvia” identifikacija.” (O.Turkina, V.Mazin “Novyi Bes-poriadok”, Kabinet 11, Sankt Peterburg, 1996, p. 23).
Kaip tik dėl to menininko identitetas šiandien priklauso nuo menininko judėjimo ir jo vietos savo kolegų bendruomenėje. Ši vieta įsivaizduojama, nes ji lemta įvaizdžio, tai yra, klausimo “kaip aš atrodau?” Būtent šis klausimas apibūdina žmogaus vietą tarp kitų, tačiau šiandien įvaizdis yra itin svarbus konstruojant identitetą. O tai savo ruožtu reiškia, kad išorinis žmogaus dėmuo (įvaizdis) sutampa su vidiniu dėmeniu (identitetu). Aš esu = aš atrodau.
Dar kartą primenu – čia stengiuosi apibūdinti greičiau tam tikrus loginius veiksmus, o ne objektyvius reiškinius. Todėl ir rašiau, kad šie veiksmai yra įsivaizduojami – jie žymi norus, o ne tikslų supratimą. Tad nė vienas mano teiginys negali byloti grynos tiesos, nes jais bandau apibėžti dar pakankamai miglotus dalykus.
Lietuvos dailininkų bendruomenė ėmė judėti tuomet, kai, byrant Sovietų Sąjungai, pradėjo kisti politinis visuomenės veidas. Dailininkų bendruomenės judėjimas kartojo bendresnius visuomenės pokyčius. Per keletą metu dauguma dailininkų pasidalijo į tris dideles grupes. Be abejo, toks skirstymas yra nepaprastai grubus, todėl jame verta matyti teorinį modelį, teisėtai egzistuojantį tik šiame rašinyje. Naudoti šį modelį bet kur kitur yra pavojinga. Pats modelis nėra skirtas fiksuoti statišką konkretaus istorijos momento situaciją. Jis greičiau apibūdina procesą, todėl dar gali būti pildomas. Juo aš bandžiau pajusti, kas vyko (ir tebevyskta) dailininkų bendruomenėje keičiantis politinėms sistemoms.
Jau ne kartą buvo teigta, kad Sovietinės Lietuvos laikais priešprieša tarp oficialiosios ir neoficialiosios dailės nebuvo tokia aštri, kaip, pavyzdziui, buvo Rusijoje. Tačiau egzistavo tam tikri dailininkai, kurių darbai geriau atspindėjo oficialųjį šalies diskursą, nei kiti. Čia nebandysiu apibūdinti nei minėtojo diskurso, nei kaip jis reiškėsi šių dailininkų kūriniuose.
Dar pradžioje rašiau, kad neketinu tirti kūrinių. Nė nenoriu teigti, kad kūriniai, labiau patikę oficialiems sovietinių laikų pareigūnams, būtinai turėjo būti perdėm politiški ir neturėjo jokios meniškosios vertės. Mane labiau domina tai, kad tam tikri menininkai buvo mielesni valdžiai ir dėl to nusipelnė tam tikrų privilegijų, kurių negavo kiti. Dar karta primenu – tai nebūtinai sietina su jų kūrinių kokybe. Ypač paskutinį Sovietų Sąjungos gyvavimo dešimtmetį valdžios simpatijų buvo galima nusipelnyti vien puoselėjant savo įvaizdį (kaip aš atrodau), bet nutylint identitetą (kas aš esu).
Tam tikrais atvejais, šie dalykai gali būti pavojingai susiję, tad į šį teiginį reikėtų pažvelgti atidžiau. Įvaizdžio galėjo pakakti privilegijoms pateisinti, tačiau keičiantis politinėms sistemoms, tuometinis įvaizdis ne vienam žmogui galėjo paspęsti spąstus. Įvaizdis lėmė visuomeninį žmogaus vertinimą, o pastarasis politinių suiručių metais gali tapti itin sunkia našta.
Nenuostabu, kad dailininkai, kurių jokiais būdais nepavadinsi kolaborantais, tačiau kuriems yra tekę minėtų privilegijų ir kurių įvaizdis prieštaravo naujai politinei daugumai, gana greitai nutilo. Juos pakeitė kita grupė, maždaug to paties amžiaus dailininkų, kurių vėlgi nepavadinsi disidentais, tačiau kurie dėl vienų ar kitų priežasčių anomis privilegijomis beveik nesimėgavo ir galėjo džiaugtis tinkamu įvaizdžiu. Beje, tokie terminai kaip “kolaborantas” ar “disidentas” tais laikais vartoti itin neatsakingai būtent dėl to, kad tai buvo įvaizdžio laikai. Šie terminai yra beveik teisiniai, tačiau jie buvo taikomi remiantis čia jau minėtu principu “aš esu=aš atrodau”.
Šis dviejų dailininkų grupių apsikeitimas žymėjo tokią pat seną sovietinę operaciją: gerieji staiga virto blogaisiais ir buvo pakeisti geraisiais, kurie dar neseniai patys buvo blogieji. Čia verta prisiminti O.Turkinos ir V.Mazino citatą: skirstymas į bloguosius ir geruosius priklauso nuo to, kurioje pusėje yra skirstytojas. Mūsų atveju skirstoma remiantis tam tikrais kriterijais, visu pirma propaguojamais viešojoje erdvėje, ten, kur skleidžiasi visuomenė.
Situacija tapo sudėtingesnė, kai pasirodė trečioji grupė – jauni menininkai, kurių elgesį lėmė ne tiek santykis su savo šalies aktualijomis, kiek orientacija į tarptautinį kontekstą. Pastarieji menininkai, pranešę apie save kaip tik ryškėjant politiniams šalies pokyčiams, išvengė vyresniuosius kolegas ištikusių asmenybės lūžių. Dėl to jaunieji greičiausiai įvykdė identifikacijos veiksmus – jie neturėjo mokėti jokių praeities skolų.
Jie pirmieji gavo teisė kurti posovietinės Lietuvos dailę. Jie užkariavo prestižines parodų sales ir gausiausiai reprezentavo Lietuvos dailę užsienyje. Procesas buvo kiek hipertrofuotas – nei visuomenė, nei patys dailininkai nebuvo įpratę stebėti tokių staigių šuolių. Štai, pavyzdžiui, skulptorius Petras Aleksandravičius pirmąją personalinę parodą surengė sulaukęs septyniasdešimties, 1976m. (V.Jankauskas “Aš pats sau neįdomus, pokalbiai su prof. Petru Aleksandravičiumi”, Vilniaus dailes akademijos leidykla, 1996, p.114). Suprantama ir tai, kodėl vyresnieji staiga ėmė justi tai, ką minėti rusų kritikai pavadino “negatyvia identifikacija”. Jie nebeteko ankstesnės vietos visuomenėje, prarado menininko įvaizdį, nes buvo išstumti kitų. Juo skaudžiau, kad išstūmusieji buvo gerokai jaunesni.
Tuo pat metu buvo akivaizdu, kad pirmaujantys jaunieji savo kūrybą rėmė visai kitais principais, nei buvo įprasta anksčiau. Kiekvienas besidomintis daile galėtų prisiminti daugybę atvejų, kai vyresnieji kolegos jaunųjų kūrybą net atsisakydavo pripažinti menu, nepaisant to, kad jauniesiems tokie kaltinimai nebuvo itin reikšmingi.
Atrodytų, šie ginčai galėtų būti tiesiog įprasti kartų nesutarimai, būdingi visam modernistinės dailės laikotarpiui. Tačiau mano manymu, tokių nesutarimų šaknys siekia gilesnius sluoksnius. Jų reikėtų ieškoti politinių sistemų pokyčiuose, privertusiuose subrendusiuos menininkus iš naujo dairytis atsakymo į paprastą klausimą “kas aš esu” ir sviedusius priekin jaunuosius, kuriems į šį klausimą teko atsakyti pirmą kartą.
Šių sudėtingų judesių kontekste aš ir siulyčiau pamąstyti apie “Individualistų” grupę. Grupę sudaro menininkai, kurių darbų reprodukcijų gausu, pavyzdžiui, devintojo dešimtmecio kasmetiniame leidinyje “Dailė”. Dauguma šios grupės narių vėliau “nutilo”. Rašydamas “nutilo”, turiu omenyje tai, kad jie išnyko iš didžiųjų, reprezentacinių pastarųjų metų parodų, o ne tai, kad jie nustojo kurti. Šįmetinė grupės paroda didžiojoje ŠMC salėje tarsi turėtų rodyti, naudojantis mano paties terminais, kad šie dailininkai jau atsakė į klausimą “kas aš esu?”, o surengę parodą svarbiausioje šalies šiuolaikinės dailės galerijoje, atliko pozityvios identifikacijos veiksmą.
Grupės pavadinimas rodytų, kad šį kartą teks plūduriuoti modernistinės dailės vandenyse. Tą patvirtina ir parodos viduryje suręstas statinys, kuri sąlygiškai pavadinsiu piramide. Visų pirma, menininkas individualistas yra vienintelis, jo kūryba originali ir nepakartojama, nepaisant to, kad yra įmanoma nustatyti šios kūrybos šaltinius.
Būtent toks yra modernistinis menininkas. Postmodernistas yra greičiau reproduktorius, nei originalumo ieškotojas. Įkurti individualistų grupę yra nelengva. Kuriant grupę paneigiama prigimtinė individualisto teisė būti vieninteliu. Individualistas iš principo atmeta kolektyvą. Taip pat ir kolektyvui toks narys kažin ar yra priimtinas.
Individualisto strategija neišvengiamai jį verčia jaustis viršesniu už kitus, tobulesniu už “masę”. Atmetama net kaimynystės su kitu individualistu galimybė, nes tam, kad tobulai būtum su kitu, privalai derinti savo ir kito norus. Net du žmonės, būdami kartu, laikosi tam tikrų bendrų taisyklių, kad kuo mažiau būtų žalojama kiekvieno asmenybė. Tai – idealaus sambūvio pavyzdys, tačiau taip turėtų funkcionuoti ir ideali visuomenė, tik šiuo atveju taisyklės turi būti optimaliausios didesniam žmonių skaičiui.
Piramidė. Tai kokių penkių metrų aukščio įrenginys, naudojamas tuomet, kai norima pasiekti ką nors esantį minėtame aukštyje. Šį įrenginį vainikuoja nedidelė kėdutė. Vietos yra kaip tik vienam žmogui, individualistui. Įrenginys papuoštas grupės nariu paveikslais. Viršuje pritvirtinta nei didele, nei maža putplasčio plokštė, kurioje, bene užpurkštas, puikuojasi žodelis “Mes”.
Piramidė byloja apie menininką-individualistą, tačiau paneigia tokių menininkų grupės galimybę. Piramidė vaizduoja menininką-vienišių, menininką-dievą, iš aukštybių žvelgiantį į menkų kasdienybės rūpesčių nuvargintas minios skruzdes. Nepaisant užrašo “Mes”, kėdutėje vietos yra tik vienam; nepaisant to, kad piramidę puošia grupės narių paveikslai, kėdutė tėra viena. O užrašas “Mes” man primena kadaise kaime matytus caro laikų oficialius dokumentus, kuriuose valstybės galva prisistato taip pat daugiskaita: “Mes, Rusijos caras”.
“Individualistų” grupės strategija nėra vientisa. Grupė tarsi atsidūrusi tarp dviejų polių. Iš vienos pusės, kuriamas modernistinis individualaus genijaus tipas. Tačiau viena esminių ypatybių, skiriančių tokį menininką nuo postmoderniųjų laikų apologeto, yra skirtingas komunikuojančių elementų kiekis šių menininkų kūriniuose.
Dėl minėtų menininko savybių, modernistinio menininko kūrinys nebūtinai siekia komunikacijos, nebūtinai trokšta būti suprastas. Kai menininkas darbuojasi lyg genijus, pasižymintis neeiline įžvalgos galia, jis turi susitaikyti su tuo, kad žiūrovas, būdamas ne toks tobulas, gali nesuprasti menininko intencijų. Jis iš principo darbuojasi sau, nė neketindamas apie tai kalbėtis su žiūrovu.
Su jo kūriniu susidūręs žiūrovas negali tikėtis dialogo. Jo pašnekesys su šiuo kūriniu primena skaitytojo santykį su knyga – jis skaito, šį tą sužino, tačiau neturi jokios galimybės diskutuoti su knygos autoriumi. Kadangi modernistinis menininkas jaučiasi esąs genijus, menininkas-dievas, jis gali tik duoti, žiūrovo nuomonė jo nedomina, nes iš pastarojo negali gauti nieko, kas prilygtų paties menininko sugebėjimams.
Postmodernių laikų menininkas atsisako originalumo ne dėl to, kad norėtų būti kitoks nei jo pirmtakai. Jam originalumas paprasčiausiai nerupi, nes jį domina komunikacija, bendravimas, o bendraujant nėra privalu būti originaliu. Abipusiam dialogui svarbiau, kad dialogo dalyviai bendrautų kaip lygiaverčiai pašnekovai, jiems svarbiau rasti abiems suprantamą kalbą, o ne stebinti vienas kitą originaliomis keistenybėmis.
Optimaliausias bendravimas ir yra įmanomas tik tarp lygiaverčių partnerių. “Individualistai”, kurdami grupę ir rengdami parodą, tarsi siekia, galbūt net nesąmoningai, šiandieniam menui būdingos komunikacijos. Tačiau tuo pat metu jie išsaugo tam tikrus elementus, šią komunikaciją gožiančius, panašiai kaip kadaise Vakarų radijo pranešėjų balsus gožė sovietinių siųstuvų gaminamas triukšmas. Juk pats lygiavertės komunikacijos troškimas naikina menininką-genijų, tobuliausią iš tobuliausių, nes šis negali būti toks pats kaip ir jo artimas.
Svarbus ir žodis “Mes”. Jis žymi ne tik šių menininkų norą pasirodyti grupe ir patvirtina, kad grupė atsirado. Šis žodis skamba ir kaip pergalės šūkis – ne tik “Mes”, bet “Mes Šiuolaikinio meno centre”. Šūkis yra tarsi antspaudas, patvirtinantis grupės atliktus identifikacijos veiksmus, juo labiau, kad veiksmai buvo sėkmingi. Tęsiant tai, ką rašiau anksčiau, būtų galima teigti, kad visiškai šiandienos Lietuvos menininko identifikacijai yra būtina pasirodyti šioje reprezentacinėje šalies galerijoje. Tik tuomet identifikacija būna stipriausia.
Taip pat reikėtų priminti, kad atsakymas į šį menininko identitetą apibrėžiantį klausimą yra susijęs su jau ne kartą minėtu įvaizdžio klausimu. Identifikacijos veiksmai reikalingi ne tiek tam, kad menininkas suprastų pats save, kiek tam, kad jis galėtų suformuoti savo įvaizdį, tam, kad apie tai būtų pranešta kitiems, o tai atlikęs, menininkas įsiterptų į savo kolegų bendruomenę ir būtų regimas. Prisimenant rašinio pradžioje pateiktą citatą, būtų galima teigti, jog tik tuomet yra įmanoma pozityvi identifikacija. O visa tai reiškia, kad identiteto paieškos nėra vien žmogaus asmeninės pastangos apibrėžti patį save. Identifikacijos veiksmai visuomet numato ir reaguoja į visuomeninius reiškinius, o žmogus savo vaizdą konstruoja regėdamas jį tarp kitų.
Baigdamas norėčiau patikinti, jog, kaip ir visada, aš nevertinu ir nekritikuoju, bandau tik konstatuoti. Nemanau, kad galiu idealiai ar objektyviai apibrėžti pastarųjų metų mūsų dailės situaciją. Tai nėra daroma dažnai, todėl jaučiuosi greičiau šaukiąs tyruose, nei dalyvaujantis besimezgančioje diskusijoje.
Ką reiškia visi šie svarstymai apie menininko identitetą? Blogai ar gerai, kad atsakymas į klausimą “kas aš esu?” neišvengiamai kyla kartu su klausimu “kaip aš atrodau”? Aš nė neketinau rasti tam paaiškinimo. Sakykime, kad šis straipsnis atsirado kaip bandymas pateikti tam tikrą mūsų dailės vaizdą, kaip kad gamtos mokslų specialistas aprašo kokį nors gamtos reiškinį, neklausdamas, ar yra gerai, kad, pavyzdžiui, dramblys turi straublį, o vilkas – ne.
Man labiau rūpėjo pamatyti ir užfiksuoti tam tikrus dailininkų bendruomenės judesius, o įžvelgti šių judesių prasmę bus galima ir vėliau. Juk visuomet pirma aprašomi faktai, o tik po to bandoma nustatyti jų prasmę. Man yra įdomu stebėti kardinalių politinių pokyčių išprovokuotus reiškinius. Yra svarbu registruoti visuomenes operacijas, kuriomis bandoma neutralizuoti šių pokyčių sukeltus psichologinius padarinius.
Aš tikiu, kad Sovietų Sąjungos istorija Lietuvoje nepasibaigė 1990 m. kovo 11-ą dieną. Politinės sistemos gali kisti palyginus greitai. Joms keičiantis lengvai pastebimas noras ignoruoti mentaliteto pokyčius, kurie paprastai būna ne tokie smagūs. Dėl įvairių ideologinių priežasčių, naujos sistemos apologetai yra linkę niekinti ankstesnės sistemos jėgą ir reikšmę, nes nugalėtojui yra lengviau įsitvirtinti tuomet, kai jis sugeba pristatyti senąją sistemą kaip iš principo svetimą žmogaus prigimčiai.
Mūsų atveju, sovietinė santvarka pristatoma kaip formalus, dirbtinis darinys, palaikytas išorinių sąlygų, tačiau vidujai svetimas žmogui. Tariama, jog kaip tik dėl šio svetimumo jis negali turėti įtakos žmogaus mąstymui, nepaisant to, kad natūralaus savisaugos instinkto skatinamas žmogus paiso šio darinio implikuojamų viešojo elgesio taisyklių. Tuomet manoma, jog tokio fenomeno nereikia nė tirti, nes kaip visiškas svetimkūnis jis jau savaime nugarmėjo į praeities šiukšlyną. Praeitis tampa vis labiau miglota ir virsta stereotipų sistema, klaidinančia bandančius rasti atsakymą į jau ne kartą čia minėtą klausima “kas aš esu?”. Juk stereotipai paprastai atsiranda tuomet, kai juos yra lengviau regėti nei tai, ką iš tikro mato tavo akys.
>>
Skelbtas: Šiaurės Atėnai, 1997, liepos 12, Nr. 27 (371).
