Giliai miške, už labai senų medžių, už sunkiai praeinamų dygliuotų krūmynų buvo maža laukymė. Toje laukymėje, rąstiniame namelyje gyveno Vilkas Zigfridas. Jis gyveno vienas, nes draugų neturėjo.
Vilkas Zigfridas nebuvo labai malonus tipas, todėl jo net dideli žvėrys privengdavo, o visi maži gyvuliukai juo net savo vaikus gąsdinavo.
Vilkas Zigfridas mažai kalbėjo, o kai norėdavo ką nors pasakyti, nuo jo gergždžiančio balso net šiurpuliai per nugarą bėgdavo. Vaikščiojo jis susikūprinęs ir visada nešiodavo tamsius akinius ir skrybėlę. Jis tyčia pasirinko tokią nuošalią vietą savo trobelei – kad jos nerastų net koks pasiklydęs grybautojas.
Taigi, dienas jis leido vienas. Valgydavo mėsos konservus su marinuotais agurkėliais, kapodavo malkas žiemai ir kartais, naktimis, staugdavo prieš mėnulį. Jo balsas aidėjo per visą mišką ir tokiom dienom visų mažų gyvuliukų vaikai būdavo nepaprastai paklusnūs.
Kasdien po pietų jis drausmingai eidavo pamiegoti. Kažkada vienas autobuso stotelėje sutiktas gydytojas jam pasakė, kad pietų miegas teigiamai veikia bet kokio žvėries būdą.
„Net Pikčiausią Žvėrį reguliariai praktikuojamas pietų miegas pavers Švelniu Avinėliu“ – tą kartą kalbėjo gydytojas. Nuo to laiko Vilkas Zigfridas kasdien po pietų miegodavo, karštai tikėdamas, kad kada nors ir jo būdas suminkštės.
Avinėliu tapti jis neplanavo, bet draugų susirasti norėjo. O juk su pikčiurnomis niekas reikalų turėti nenori.
Vieną dieną jis niekaip negalėjo užmigti. Gulėjo pušų šakomis išklotoje lovoje, krapštė spygliu dantis ir spoksojo į lubas. Pro plyšius tarp rastų švietė dangus.
Zigfridas specialiai statydamas savo trobelę tarp rastų paliko tarpus, nes užmigti matant dangaus kraštelį ar pora žvaigždžių yra žymiai lengviau. Bet šiandien jam nesisekė. Jis suskaičiavo visas avis, ožkas, karves, jaučius, elnius ir perėjo prie kupranugarių.
O tada, supratęs, kad mūsų miške kupranugariai negyvena, išlipo iš lovos ir išėjo į laukymę. Apsidairė, apsiuostė ir tarė balsu (jis mėgdavo galvoti garsiai):
– Man reikia motociklo. Jei turėčiau motociklą – bet kada galėčiau nuvažiuoti pas bet kokį žvėrį. Na gal ir nelabai dažnai panorėčiau, bet kokį kartą per mėnesį – tai tikrai.
Pasakyta – padaryta.
Vilkas Zigfridas šoko į išeiginius kaubojiškus batus, pelkėje prieš balutę susišukavo, įsimetė į krepšį džiovintų kazlėkų ir baravykų (vertingiausia valiuta miške). Tuomet nėrė pro krūmus ir nuo senatvės palinkusius medžius.
Po trijų valandų jis pasiekė Miško Centrą. Čia, tarp retai augančių aukštų pušų virė Miško Visuomeninis Gyvenimas. Bet kokį reikalą čia galėdavai sutvarkyti.
Čia buvo Didysis Turgus, kuriame šieną galėjai iškeisti į pupeles, žuvį (labai retas skanėstas miške) į ąžuolo gilių kavą, o mėlynių uogienės pilną medinį uzboną, pavyzdžiui, į žiogų mikstūrą, kuri labai gerai padeda, kai skauda gerklę ir varva nosis.
Čia buvo Darbo Birža, kur galėjai nusisamdyti lokį medui surinkti, bebrų šeimynelę malkoms paruošti ar širšių brigadą namų apsaugai nuo plėšikų. Galų gale, čia vykdavo Šokiai, veikė Kavinės, buvo netgi Vaikų Darželis, kuriame savo atžalas kelioms dienos palikdavo iš toli į Miško Centrą pasilinksminti atvykę žvėrys.
Vilkas Zigfridas žengė nedrąsiai – seniai čia jo niekas nematė. Jis galvojo, kad jo niekas nemyli, todėl tikėjosi pašaipių bei piktų žvilgsnių, gal net kokio negražaus žodžio. Tačiau Miško Centre virte virė gyvenimas – zujo šimtai žvėrių, buvo perkama ir parduodama, šnekama ir dainuojama, visi skubėjo, lėkė ir į vienišą gilaus miško gyventoją Vilką Zigfridą niekas dėmesio nekreipė.
Jis lengviau atsikvėpė. O kai pamatė dar keletą vilkų, lošiančių domino su kiškiais ir barsukais, suprato, kad visos kalbos apie blogus vilkų ir kitų žvėrių santykius tėra tikrovės neatitinkančios bobutės pasakos.
Gerokai paklaidžiojęs, Zigfridas pagaliau surado Auto Parduotuvę, kurioje buvo galima įsigyti ne tik motociklų, bet ir keturračių, džipų, netgi traktorių. Transportas buvo parduodamas įvairiausių dydžių – juk ir kvailam aišku, kad į miško pelės mašiną net barsukas ar žebenkštis netilptų.
Zigfridas nedrąsiai vaikštinėjo tarp blizgančių motociklų ir automobilių. Jo nosį kuteno įdomūs kvapai, o kailis ant keteros net pasišiaušė iš malonumo. Prie jo atskubėjo pardavėjas – solidų tamsų kostiumą vilkintis Šeškas Robertas.
– Robertas, – tarė Robertas, tiesdamas Zigfridui leteną ir nelaukdamas atsakymo, tęsė – O draugams tiesiog Robkė. Nepaprastai malonu jus čia matyti! Smagu, kad nepasididžiavote ir pas mus užsukote. O! Kokia madinga jūsų skrybėlė! Ar tik ne Vivjen Vestvud kūrinėlis? Aš, žinote, išmanau gero rūbo vertę, esu jaunystėje dirbęs Paryžiuje ir Milane. Iškart matau, kad žmogus skonį turi, – Robkė tarškė nesustodamas ir nemažindamas tempo. Jis buvo puikus pardavėjas, kuris pirkėjų norus pajusdavo tiems dar nė neprasižiojus.
– Kaip matau – motociklo ieškote? Taip, taip – jūs visiškai teisūs. Jūsų stiliaus žvėris tinkamai atrodys tik ant motociklo, – toliau savo varė Robkė, – žinot, kaip toj dainoj „o juk iš tikro veža tik aant dviejų!!!!”
Nesunku suprasti, kad derybos truko neilgai. Pirkėjas žinojo, ko nori, o pardavėjas – mokėjo parduoti. Šeškas Robkė buvo sąžiningas pardavėjas (net jei iš jo veido taip ir neatrodė). Jis matė, kad Zigfridas už motociklą sumokėtų nors ir trigubai, tačiau paėmė tiek, kiek tas buvo vertas – penkiolika baravykų ir aštuonis kazlėkus.
Ir štai, išdidus Vilkas Zigfridas išstūmė savo geležinį motorizuotą žirgą į Miško Centro prospektą. Kitaip nei visada jis ėjo aukštai pakelta galvą, atvirai žvelgė kitiems žvėrims į akis ir visa burna šypsojosi. Ir, kas labiausiai nustebino Zigfridą, kiti žvėrys, tiek maži, tiek dideli, atsakydami jam taip pat šypsojosi!
Vilkas Zigfridas Miško Centre linksminosi iki pat vakaro. Susirado draugų. Gėrė pieno kokteilius kavinėse. Šoko su lapėmis ir stirnomis. Netgi dainavo karaokėje dainą „Laiko nieks nesustabdys“. Namo grįžo vėlai, pastatė motociklą po langu ir, nors tamsiame danguje švietė mėnulis, užmigo lyg negyvas.
Štai taip. Kai nuotaika bloga – nesėdėk rankas sudėjęs kampe. Geriau išeik į kiemą ir nusišypsok pirmam sutiktam. Pamatysi – nuotaika iškart pasitaisys.
>>
2011
