Labas, drauge!
Kaip jau supratai – aš esu Jonas Valatkevičius. O šis tinklapis – maždaug 25 metus mano rašytų tekstų archyvas. Per šiuos metus spėjau pabūdi meno kritiku ir parodų kuratoriumi, tradicinės reklamos kūrėju ir skaitmeninės komunikacijos gamintoju. Čia surinkti tekstai keliauja ką tik išvardintais laukais, kartais išsukdami į neplanuotus šunkelius.
Štai trumpa sukauptų dalykų chronologija.
1995-2001
Planingai rašyti pradėjau maždaug 1993-1994 m. Tuo metu studijavau meno istoriją Vilniaus dailės akademijoje, tad šio etapo tekstai ir buvo skirti meno kritikai.
Tais laikais susidūriau ir su žmogumi, kuris tapo vieninteliu tikruoju mokytoju. Dailės kritikas Alfonsas Andriuškevičius parodė, kaip rašyti meno kritiką, tačiau iš jo perimti principai man tapo bazinėmis interpretacinio santykio su pasauliu taisyklėmis. Ir kai po 15 metų rašiau apie futbolą, stengiausi taikyti tuos pačius, seniai išmoktus principus.
Šio etapo antroje pusėje tapau žurnalo “Mare Articum” redakcijos nariu. Tai buvo Baltijos šalių menui skirtas leidinys, redakciją sudarė maždaug visų aplink jūrą esančių šalių atstovai, o redakcijos susirinkimai vykdavo Lenkijoje. Kiek vėliau pradėjau dirbti parodų kuratoriumi Šiuolaikinio meno centre.
Šie metai Lietuvos dailės kritikoje buvo intensyvūs – keliuose, tuomet dar popieriniuose leidiniuose varžėsi būrys rašytojų, kurių kiekvienas atsinešdavo savą teksto ir meno interpretavimo ideologiją.
Maniškė buvo abiem kojom įsibridusi į socialinę meno paskirtį – man rūpėjo, ką menas daro visuomenėje, ką menas gali pasakyti apie visuomenę. Netgi – ar menas gali pakeisti visuomenę?
Neišvengiamai mano žvilgsnis krypo į posovietines transformacijas, ŠMC tapau etatiniu lūžio laiko menininkų parodų kuratoriumi. Svarbus buvo bendradarbiavimas su Redu Diržiu, kurio veikla paskatino mano radikaliausius to meto tekstinius eksperimentus. Į šio etapo pabaigą ėmiau vis daugiau domėtis fotografija.
2002-2009
2001 m. palikau ŠMC ir pradėjau dirbti reklamos agentūroje. Šioje srityje esu iki šiol.
Natūralu, kad tikrosios dailės kritikos tekstų staigiai sumažėjo. Palikus meno pasaulį, jo gyventojai pamažu mane pamiršo. Tekstų apie meno procesą praktiškai nebeliko, o svarbiausia meno kritikos tekstų tema tapo fotografija, nes vis gaudavau kvietimų parašyti įvairiems Lietuvos fotomenininkų sąjungos leidiniams.
Iš kitos pusės, šiais metais gimė keletas fundamentalesnių tekstų, kurie būdavo susiję su didesniais projektais ir guldavo nebe į spaudą, o į knygas.
Įspūdingiausi projektai buvo Antano Sutkaus ir Teresės Marijos Rožanskaitės knygos. Abiem atvejais tiesiogiai prisidėjau prie knygų gimimo ir jų konstrukcijos. Nors į “Kitų knygų” leistą Gintauto Trimako albumą keliavo tik tekstas, tačiau ir jį vis dar prisimenu kaip gerą rašto nuotykį.
Dar vienas svarbus šio etapo blokas – tekstai apie kiną. Ernestas Parulskis pakvietė rašyti į tuo metu ko gero vienintelį padoresnį naujienų portalą – omni.lt. Ir nors pirminis jo užmanymas buvo aktualių kino filmų recenzijos, vėliau savo iniciatyva išplėčiau lauką ir rašiau apie senąjį kiną (t.y. tą, kurio kino teatruose nerodo), politiką, muziką, futbolą ir šiaip gyvenimą. Gimė kalnas gan greitų tekstų, kurie teikė daug rašymo malonumo ir – ko gero vienintelį kartą per visą mano rašytojo karjerą – davė neblogo uždarbio.
2010-2015
2010 m. pradėjau menkavertį Facebooko eksperimentą, kuris išaugo į didoką gabalą specifinių tekstų.
Jei teisingai pamenu, įkvėpė Davido Lyncho (kino režisieriaus, kurio labai nemėgstu) dienoraštis – pora minučių trukmės video, kuriame jis paskelbdavo dieną, tos dienos orą ir kokį niekingą faktą apie savo gyvenimą.
Aš pradėjau taip pat. Pirmiausia, pasakiau sau, kad parašysiu po postą kiekvieną dieną. Pirmieji buvo trumpučiai – nuotrauka (dažniausiai iš važiuojančios mašinos), trumpa info apie orą, pranešimas apie muziką, kurios tą dieną klausau ir kokia mikroninė gyvenimo išmintis, išplaukianti iš tos dienos būsenos.
Vėliau detalės nunyko, o tekstai pradėjo ilgėti. Galų gale, beliko dienos išmintis, kuri vėliau transformavosi į literatūrinius tekstus – kartais trumpučius, o kartais – labai ilgus.
Kasdienį (kartais ir dukart per dieną) tempą laikiau du metus. Mečiau, kai ėmė ryškėti fenomenas, kurį šiandienos Facebooko piliečiai labiausiai vertina – tekstai ėmė plisti, o aš kasdien ėmiau gauti šūsnis draugystės pakvietimų (tais laikais “Sekti” Facebooke nebuvo galima) iš visai nepažįstamų žmonių. Per artimiausius metus dar parašiau keletą šio žanro tekstų, tačiau juose nebeliko dienoraščio elemento – rašydavau tuomet, kai galvoje šokdavo įdomi istorija.
Šie metai turėjo dar du specifinius tekstų blokus.
Visų pirma, vienai vaikiškų rūbų parduotuvei reklamuoti parašiau šūsnį pasakų. Kokį dešimtį. Buvo keista, bet smagu. Iliustravau jas savo piešiniais ir jų bei nuotraukų junginiais. Tais laikais gimęs popierinis, pieštuko dydžio nupieštas ir iškirptas kiškis kurį laiką gyveno kai kuriuose socialiniuose tinkluose.
Antra, beveik dešimt metų rašiau futbolui skirtą blogą. Ligi šiol tai buvo ilgiausiai išgyvenęs lietuviškam futoblui skirtas interneto kūrinys, kuriame nugulė daugiau nei 1000 tekstų. Šiandien blogas nebeegzistuoja, o šiame tinklapyje futbolo kritikos pavyzdžių kol kas net nedėjau, nes jie – ekstremaliai nišiniai ir specifiniai.
2016-2020
Maždaug tuo metu šiek tiek pakeičiau savo darbo specifiką – iš tradicinės reklamos agentūros peršokai į skaitmeninės komunikacijos įstaigą.
Šis šuolis reiškė, kad teko iš naujo mokytis. Krūvos knygą, po keletą straipsnių kasdien – pamažu ėmė formuotis žinių kamuolys. Kadangi ūmi ir greitaeigė pasaulio skaitmenizacija kėlė daugybę triukšmo pasaulyje, kilo noras tuo žinių kamuoliu pasidalinti.
Taip pamažu pradėjau rašyti skaitmeninio pasaulio transformacijoms ir komunikacijai skirtus tekstus, kurie nugulė mano Linkedin profilyje. Dabar jų ten guli virš dvidešimt, dauguma sukrauta ir šiame tinklapyje.
Maždaug tuo pat metu kartais, kaip kadaise, pajusdavau vidinę būtinybę pasisakyti kokiu nors gyvenimišku klausimu. Taip atsirado keletas tekstų, skirtų politiniams įvykiams ir šiaip dalykams, apie kuriuos tuo metu labai intensyviai žmonės kalbėjo tiek analoginiame pasaulyje, tiek socialiniuose tinkluose. Šie tekstai buvo transliuojami mano Facebooko profilyje ir praktiškai visi buvo perkelti ir čia.
Kažkur per šio etapo vidurį buvau intensyviai susidomėjęs gatvės menu. Vilnietišką grafičio kultūrą kurį laiką dokumentavau socialiniuose tinkluose, o 2017 m. atlikau linksmą eksperimentą. Šimtą Vilniaus grafičių vaizdų sudėjau į elektroninę knygą, kurią paguldžiau į Amazon platformą. Ir nors teksto toje knygoje buvo minimalus kiekis, bent pora metų tai buvo svarbi mano žvilgsnių tema.
Kas toliau?
Pažiūrėsime.
Ilgamečio archyvo atgaivinimas sukėlė įvairiausių minčių. Visus čia sudėtus tekstus perskaičiau, švelniai paredagavau ir leidau jiems dar kartą pasibelsti į savo mintis. Keliaudamas nuo rašto prie rašto, vis pagaudavau save begalvojantį – gal ir vėl apie meną reikia pamėginti ką nors parašyti? Arba – žiūrėk, kaip įdomu rašyti apie kiną! Ir taip toliau.
Faktas – tekstų šiame tinklapyje toliau daugės.
Iš tamsios nebūties ištraukiau toli gražu ne viską, ką esu parašęs verto. Antra, nemanau, kad nerašysiu. Tiesą pasakius, bent pora tekstų gimė tuo metu, kai senuosius dėliojau į šį tinklapį.
Todėl – pažiūrėsime.
O dabar beliko nurodyti keletą vietų, kuriose nugula tekstai, kuriuos parašau pastaraisiais metais.
MEDIUM
O štai čia rasite maždaug per tą patį laiką nutapytų paveikslų portfolio: