Susipažino jie vieną pavasario rytą.
Saulė buvo patekėjusi, švietė ryškiai ir stipriai, rasa jau buvo nukritusi ir išgaravusi. Patys suprantat – kol ant žolės kybo rasa, jokia skruzdėlė neis pasivaikščiot. Uodai taip pat tokiu metu nosies iš namų nekiša.
Taigi, buvo nuostabus pavasario rytas. Skruzdėlytė Milda ramiai sau sėdėjo po mėlynės lapu, spoksojo į baltus debesis virš galvos ir svajojo. Svajodavo ji dažnai. Mat buvo kiek kitokio būdo, nei dauguma skruzdėlių.
Kaip visi žinote, skruzdėlės gyvena daugiabučiuose, kuriuos kiti miško gyventojai pasišaipydami vadina skruzdėlynais. Tokiame name gali gyventi koks 20 000 skruzdėlyčių. Baisiai daug.
O kad dauguma miško gyventojų suskaičiuoti moka tik iki dešimties, viską, ko yra daugiau, mėgsta pavadinti skruzdėlynu.
Pavyzdžiui, derlingą žemuogių pievelę. Ant pušies kybančius kankorėžius. Arba plaukus ant voverės keteros.
Štai pakviečia burundukas į pasimatymą voverę, įteikia nunokusių riešutų puokštę ir švelniu balsu sušnabžda: „Koks šiandien gražus tavo skruzdėlynas…“. O voverė, kukliai nuleidusi akis teisinasi: „Tai čia dėl šampūno „Galva ir Pečiai“. Labai gerai plauna galvos plaukus, o plaukus ant pečių ir nugaros – tiesiog tobulai“. Ir taip toliau.
Bet grįžkime prie tikrojo skruzdėlyno, kur meiliems komplimentams laiko nėra. Gyvenimas ten virte verda. Skruzdėlės niekada be darbo nesėdi, o dirba jos tvarkingai ir organizuotai. Viskas suplanuota, į ekselius suvesta, sąmatos patvirtintos, brėžiniai atsakingų veikėjų parašais papuošti.
Darbo pasidalinimas aukštesnio lygio nei Toyota fabrike. Vienos skruzdėlės neša pagaliukus, šapelius ir spyglius skruzdėlyno sienoms apšiltinti, kitos – medžių lapus, kuriais viduje tapetuoja sienas arba deda į salotas (viskas juk nuo skonio priklauso, o dėl skonio net skruzdėlyne nesiginčijama), dar kitos traukia į medžioklę ir gaudo visokius kirminus, muses ir kitus maistingus padarus.
Kiekviena skurzdė yra didelės gyvos mašinos sraigtelis. O kiekvienas sraigtelis ten tvirtai įmontuotas į jam numatytą vietą. Jei gimei skruzdėle – tai visą gyvenimą ja ir būsi. Nešiosi šapelius arba klijuosi tapetus, dėliosi ekselius arba dainuosi prie žiogų sriubos puodo (skruzdėlė tiki, kad dainuojant maistas skanesnis gaunasi).
Gyvensi savo skruzdėlyne ir turėsi tūkstančius tokių pat giminaičių, kuriuos vadinsi ne vardais, o numeriais. Kiekviena skruzdėlė užaugusi gauna pasą su numeriu ir ta proga visada yra keliama šventė.
O štai Skruzdėlytė Milda į pasaulį žvelgė kitaip.
Nieks nežino, kodėl ji buvo tokia priešgina. Tačiau griežta skruzdėlyno tvarka jai nepatiko. Nešdama šapelį, ji nespoksodavo į žemę, kaip darydavo visos draugės. Ji tipendavo aukštai iškėlusi galvą ir dairydavosi į visas puses.
Skruzdėlyną ji mylėjo – juk tai jos namai. Tačiau ji žinojo – pakanka pakelti galvą ir iškart pamatysi, kad pasaulis gali būti žymiai didesnis, spalvingesnis, įdomesnis. Ir toli gražu ne toks, apie kokį skruzdėlėms pasakoja mokykloje.
Todėl kartais ji pasprukdvo iš skruzdėlyno ir iškeliaudavo visai dienai į kurią nors pusę. Pirmas kartas buvo labai baisus, tačiau greitai ji suprato, kad griežtuose skruzdėlyno gyvenimo planuose yra spragų.
Skruzdėlių buvo tiek daug, o tvarka atrodė tokia nepajudinama, kad niekas net nesitikėjo, jog kokia nors skruzdėlytė tai tvarkai galėtų nepaklusti. Toks atvejis tiesiog nebuvo numatytas. Todėl skruzdėlytei Mildai dingus, niekas to nė nepastebėdavo.
Taigi, ji išsukdavo iš įprastinio tako, pasislėpdavo už medžio ir svajodavo. Ji galvodavo apie tai, kaip norėtų pakeliauti po pasaulį, pamatyti visokių naujovių, patirti nuotykių, sutikti tokių miško gyventojų, kokius net įsivaizduoti sunku.
O va uodas pro šalį skrido be jokio rimto tikslo. Taip, uodai turi sparnus, todėl skraidžioja kur tik nori. Uodai neturi jokių ypatingų tikslų ar užduočių. Jie – menininkai, kurie gyvenimo be improvizacijos nė neįsivaizduoja.
Tai, apie ką svajojo skruzdėlytė Milda, Uodui Zy buvo kasdienybė. Jis kasdien patirdavo kokį nuotykį, kasdien sužinodavo ką nors naujo. Jis buvo labai smalsus ir ateityje galvojo būti žurnalistu. Ypatingai svarbių užduočių korespondentu.
Skruzdėlių jis ir anksčiau buvo matęs. Tačiau dar nebuvo matęs skruzdėlės, kuri sėdėtų po mėlynės lapu pasidėjusi po galva rankas. Apsukęs greitą ratą, jis nutūpė ant gretimo lapo.
– Labas, – be mandagios įžangos tarė uodas, – ką čia veiki? – toliau tęsė tuo pačiu draugišku tonu.
Skruzdėlytė Milda atsakė ne iš karto. Ji greitai apsvarstė, ar apsimoka prasidėti su kažkokiu nepažįstamu bastūnu, kuris atsirado nežinia iš kur. Jo išvaizda pasitikėjimo taip pat nekėlė – kepurė su snapu (ir nesuprantamu užrašu „AC/DC“), šortai ir dar baisi tatuiruotė ant peties – „Kraugerys“. Tačiau uodo dydis ir plati šypsena nuteikė draugiškai – iš esmės uodai ir skruzdėlės labai panašūs – tik uodas turi sparnus ir ilgą, smailą nosį.
– Sveikas, – pagaliau tyliai tarė ji ir pridūrė, – atostogauju.
– Chm, – sumurmėjo Uodas Zy ir galantiškai nusilenkė, – jei atostogauji, vadinasi – turi daug laisvo laiko. O tai reiškia, kad galėtum su manim nueiti į šokius. Kviečiu!
– Nežinau ar taip galima, – nuo sprendimo bandė išsisukti Milda, – eiti į šokius su nepažįstamu jaunuoliu.
– Tai susipažinkim, – iškart ją pertarė uodas, – Mano vardas yra Zy. Kaip Zylė. Arba ZZ Top.
– O aš esu Milda, – atsakė jam Skruzdėlytė ir nusišypsojo. Uodas Zy pradėjo jai patikti.
Toliau jie ėmė kalbėtis taip tyliai, kad nieko nebesigirdėjo. O dar vėliau – jie išvis nustojo kalbėtis. Tik žiūrėjo vienas į kitą ir šypsojosi.
Vabalai, žvėrys ir paukščiai tokiais atvejais sako, kad „į ausį trenkė meilė“. Nesvarbu, ar tu esi uodas, skruzdėlė ar meška – kai įsimyli, visi elgiasi vienodai.
Maždaug po kokių trejų dienų (o vabalų gyvenime trys dienos yra baisiai ilgas laiko gabalas), Uodas Zy ir Skruzdėlytė Milda nusprendė iškelti vestuves ir gyventi kartu. O tada prasidėjo problemos.
Jų nenorėjo priimti nei į skruzdėlyną, nei uodų urvelį upės pakrantėje. Skruzdėlės piktinosi, kad nuo šiol maistą turėtų gabenti ir kažkokiam uodui, kuris turi sparnus ir gali savarankiškai nuskirsti į miško restoraną ir pavalgyti. Uodo Zy nuoširdi kalba apie tai, kad jis skruzdėlių maisto nevirškina nepadėjo. Skruzdėlyno Seimas nusprendė, kad svetimšaliai jų valstybėje nepageidaujami.
O štai uodai tiesiog šaipėsi. Jiems atrodė juokinga, kad Uodas Zy sumanė vesti kažką, kas neturi sparnų. Juk sparnai – kiekvieno uodo pasididžiavimas. Tai tarsi uodo sielos simbolis. Kas turi gražiausius, didžiausius ar greičiausius sparnus – tą visi myli. „Kas turi sparnus, tą ir Dievas myli“ – tokią patarlę turėjo uodų kolonija. Todėl jiems atrodė visiškas nesusipratimas vesti besparnį vabaliuką.
Uodas Zy ir Skruzdėlytė Milda liko visiškai vieni. Iš pradžių jiems buvo baugu. Juk abu buvo įpratę gyventi tarp gausybės kaimynų. Tačiau greitai jie užsimiršo. Kiekvienas turėjo daug ką papasakoti, nes skruzdėlių ir uodų gyvenimas smarkiai skiriasi.
Milda išmokė uodą Zy landžioti po urvelius, kurie žemėje lieka po stipresnio lietaus. O Zy Mildai parodė, koks nuostabus vaizdas atsiveria, jei į pasaulį pažvelgi nuo medžio viršūnės.
Štai taip Zy ir Milda gyveno. Žeme ropojo, po medžius karstėsi, kai ateidavo vakaras pasistatydavo laikiną palapinę kur ant medžio šakos ir pusę nakties tylomis žiūrėdavo į žvaigždes.
Vieną rytą jiems besigrožint tarp medžio šakų spurdančiais saulės spinduliais, pro šalį skrido Bitė Aldona. Bitė Aldona skrido greičiau nei galvojo, todėl iš pradžių pralėkė pro Zy ir Mildą nė nestabdydama. Tačiau greitai apsisuko ir sugrįžo – pagaliau suvokė, kad čia vyksta kažkas, kas pieštarauja gyvenimo miške logikai. O Bitė Aldona (ko nepasakytum iš jos vardo) nuo mažumės jautė potraukį prie keistų, paslaptingų dalykų, kurių negalėdvo paaiškinti nei mokslininkai, nei policininkai.
Ji nutūpė šalia ir paklausė:
– Ką čia veikiant? Ko ne namie? Darbo diena juk jau prasidėjo. O gal jūs bedarbiai?
Uodas Zy ir skruzdėlytė Milda trumpai nupasakojo Bitei Aldonai savo liūdną padėtį. Bitė keletą akimirkų pagalvojo ir išpyškino:
– Tai jūs galite gyventi pas mus. Mūsų avilyje. Vietos ten pakaks, o papildoma ranka ar koja mums labai praverstų. Žodžių, siūlau jums darbą ir kviečiu apsigyventi avilyje. Aš pati jums nulipdysiu iš vaško jaukų butuką! Bus zzzzzzzzzeba!!!!!
Uodas Zy ir Skuzdėlytė Milda su visa savo menka manta persikraustė į Bitės Aldonos avilį.
Uodas įsidarbino avilio apsaugos tarnyboje ir ypač dažnai yra siunčiamas į žvalgybą. Juk ten, kur visi pastebėtų bitę, niekas nepamatys mažyčio uodo. O jei ir pamatys – tikrai neįtars, kad jis kišenėje turi mažyti fotoaparatą, diktofoną ir naktinio matymo žiūronus.
Skruzdėlytė tapo dizainere ir kartu su meniškos prigimties bitėmis kuria naujas korių formas. Ji nuolat laimi įvairius dizaino konkursus, nes jos kūryba bičių požiūriu yra labai originali – juk bitės sugeba mąstyti tik aštuonkampiais.
Štai taip. Gyvenime svarbiausia žinoti, ko iš tikro nori, nebijoti to siekti ir visada atsiras kas nors, kas tau ateis į pagalbą.
>>
2011
