Voverė Beata, baisiai susinervinusi, iššoko iš pušyje įrengto maisto sandėliuko ir kaip raketa nulėkė medžio kamienu žemyn.
Apačioje, po medžiu buvo įrengta jauki pavėsinė. Ten ant suoliuko sėdėjo jos vyras Pranas Burundukas ir sprendė laikraščio „Miško rytas“ kryžiažodį. Voverė Beata pritūpė šalia ir prapliupo plonu balseliu:
– Ir vėl kažkas mūsų sandeliuke šeimininkavo! Riešutų sumažėjo, grybai apgraužti, džiovintų karkvabalių nebeliko! Aš taip daugiau nebegaliu! Per dienas lakstau, stengiuosi, tempiu ten viską, o kažkas be mūsų žinios sandeliuką pavertė nemokamu restoranu! Siaubas! Jei taip tęsis toliau – ką mes valgysime žiemą? Gal spyglius ir kankorėžius?
Šioje vietoje Pranas Burundukas iš lėto pakėlė galvą nuo laikraščio ir ramiu balsu paklausė:
– Ar kažką man sakei?
Voverė Beata iš nevilties pakėlė letenelės į dangų.
– Tėvai… Ką man su tavim daryti? Sėdi per dienas į tą savo laikraštį įskniaubęs… Mūsų maistą vagia!!!! Nesėdėk rankų sudėjęs!!! Daryk ką nors!!!
Dabar jau ir Pranas nejuokais sunerimo. Maistas – kiekvienam vyrui šventas reikalas.
Pranas susimąstė. Mąstė jis iš esmės ir ilgai. Jo žmona, kurį laiką trypčiojo šalia makaluodama uodega, o paskui neiškentė, numojo ranka ir suplovė pusryčių indus, prašlavė aikštelę aplink pavėsinę, išsivirė puoduką kavos, pažiūrėjo serialą, paskambino trims draugėms ir pasiguodė, pasidažė blakstienas ir netgi iškepė nedidelį pyragą su kadagio uogomis. Kai pyragą traukė iš orkaitės, Pranas Burundukas atsistojo ir iškilmingai tarė:
– Motin… Skaitau…. Mum reik apsaugos tarnybos!
Nelaukdamas atsakymo (visi vyrai taip daro!) paėmė knygą „Visas Miškas“ ir susirado kelių firmų pavadinimus. Labiausiai jam patiko UAB ”Širšių lizdas”, vadovaujamas pono Uodo Silvestro, tam tikruose sluoksniuose dar žinomo pravarde Trigubas Dūris.
Šio pono praeitis buvo tamsi, geluonis matęs ir šilto ir šalto, tačiau atsiliepimai apie firmą buvo kuo puikiausi. Vienas skambutis ir buvo sutarta, kad firmos atstovas atvyks tą pačią popietę.
– Štai ir nėra problemos, – Burundukas išdidžiai kreipėsi į žmoną, – būta čia ko triukšmauti!
Gera pradžia pusė darbo, todėl Pranas nusprendė atsipūsti. Jis sėdo prie stalo, sukirto dubenį laumžirgių sultinio ir porciją keptų kaštonų. Tuomet vėl pasiėmė laikraštį (skaityti jo neketino, tačiau tokia jau ta popietinė tradicija) ir prigulė į hamaką valandžiukę nusnūsti. Sapnavo, kad jį į svečius pasikvietė bičiulis Kėkštas ir pavaišino baisiai skania kankorėžių gira.
Pabudo Pranas Burundukas tuomet, kai kažkas sunkaus bumptelėjo jam ant pilvo. Pramerkė vieną akį. Ant pilvo gulėjo nematyta juoda dėžutė su dviem lemputėm (viena raudona, kita – žalia) ir krūva spalvotų laidų.
Pagalvojo, kad jis vis dar sapnuoja ir kuo greičiau užsimerkė, nes labai norėjo grįžti pas Kėkštą ir baigti savo girą. Tačiau jį kažkas papešė už ūso. Pranas atsiduso ir vėl atsimerkė. Ant nosies galo tupėjo Uodas Silverstras ir tiesė jam popieriaus lapą bei pieštuką.
– Šeimininkas – parašiuko reik. Apsauga atvyko, pradedam stebėjimą,– zyzė Uodas.
Pranas Burundukas viską prisiminė. Maisto sandėlis. Vagys. Telefonas. Apsaugos tarnyba. Uodas ir jo parankiniai. Teko ir vėl atsimerkti.
Jis atsisėdo ant kelmo, neskaitydamas pasirašė paduotą popierių (o kam skaityt – visi žino, kad uodai nei rašyt, nei skaityt nemoka, o raštus visiems kaišioja pasirašyti, kad solidžiau atrodytų). Uodas Silvestras ilgai tyrinėjo popierių, apsimesdamas, kad skaito.
– Tvarka, – pagaliau tarė jis, – Pradedam darbą ir garantuojam, kad per 24 valandas plėšikas bus surastas. Mano žmonės jau laukia jo iš anksto numatytuose postuose. Jūs jų taip ir nepamatysit, nes jie – slapti agentai, todėl viešai jiems rodytis negalima.
Jokių pavaldinių Uodas Silvestras neturėjo. Jis pats buvo ir direktorius, ir darbų vykdytojas. Jis vienas sėdėdavo savo mažoje kontorėlėje, įkurtoje tuščiame kaštono kevale, nors savo klientams nuolat pūtė miglą apie būrius slaptų agentų, kurie esą gali pasirodyti Uodui tik sušvilpus.
Pagalbininkų jam nė nereikėjo. Uodas Silvestras buvo protingas. Labai protingas – toks protingas, kad kartais nuo proto pertekliaus mažoje uodiškoje galvelėje jį išmušdavo karštis ir jis susirgdavo gripu.
Uodas Silvestras išmanė miško žvėrių ir paukščių būdą, todėl dar neatvykęs į nusikaltimo vietą (o maisto grobimas iš sandėliuko yra vienas sunkiausių nusikaltimų miške) jau žinojo sprendimą.
Kad ir šį kartą – užsakymas tiesiog nuostabus. Klientas – stambus, pasiturintis ir optimistiškai į ateitį žvelgiantis Burundukas. Ji nė trupučio nenutuokė apie šiuolaikinę techniką. Jam rūpėjo tik hamakas, laikraštis ir stiklas kankorėžių giros vakare. Ir kad niekas galvos nekvaršintų.
Tačiau apie save jis buvo puikios nuomonės. Taip pat pageidavo, kad ir kiti tai nuomonei pritartų. Todėl jei ko šiuolaikiško ir nesuprasdavo, tiesiog apsimesdavo, kad tą reikalą jis žino, kaip penkis savo pirštus.
Be viso kito, Pranas Burundukas turėjo labai silpną atmintį, buvo baisus smaližius ir vaikščiodavo miegodamas naktimis. Uodas tai žinojo ir jau seniai buvo nusifotografavęs Praną Burunduką naktimis landžiojantį į savo paties sandeliuką.
Nusifotografavo būdamas tikras, kad vieną dieną tos nuotraukos pravers. Todėl dabar jam tereikėjo suvaidinti Komisarą Reksą, parodyti, kaip jis sunkiai dirba ir kokios aukštąsias technologijas naudoja (todėl jų ir nesimato, kad jos yra labai aukštai – nuo to ir pavadinimas – aukštosios technologijos).
Uodas Silverstras pasirodė kitą dieną iškart po pusryčių (o po sočių pusryčių Burundunkas visada suskysdavo ir nesipriešindamas sutikdavo su bet kokiais teiginiais).
Palaukė kol tas baigs maumoti maltų gilių blynus ir atsisėdo šalia ant stalo krašto. Ilgai tylėjo.
Pranas Burundukas irgi tylėjo, nes būdamas gan menko protelio, nelabai išmanė, ką tokiais atvejais reikia sakyti. Uodas patylėjo, pasėdėjo ir tada tyliai sušnibždėjo:
– Šeimininke… reikia pakalbėti… tete-a-tete…
– Kur kur mums reikia pakalbėti? – kažkodėl taip pat tyliai paklausė Barsukas ir lyg teisindamasis pridūrė – šiandien kažko prastokai gridžiu. Matyt keisis oras. Lis.
– „Tete-a-tete“ reiškia, kad mes turime pakalbėt nosis į nosį, – paaiškino Uodas ir nebūdamas tikras ar Burundukas suprato, pridūrė, – turiu naujienų. Bet nenoriu prie jūsų ponios pasakoti.
Burundukas linktelėjo ir pasivėdėjo Uodą už varnalėšų krūmo. Uodas išsitraukė storą papkę (kad solidžiau atrodytų uodas papkę buvo prigrūdęs senų laikraščių) ir atvertė ją Burundukui prieš nosį. O ten…
Pranas Burundukas net nutirpo. Nuotraukose buvo nupaveiksluoti visi jo nuotykiai. Kaip išlenda iš savo namelio. Kaip užsimerkęs, tačiau ištiestom rankom pėdina link medžio su sandėliuku. Kaip lenda į sandėliuką ir triauškia viską iš eilės. Trumpai tariant, Pranas Burundukas suprato, kodėl pastaruoju metu per pusryčius neturi apetito.
– Tai kiek aš jums skolingas….. – sumurmėjo Pranas Barsukas.
– Penkias giles, – iš anksto paruoštą atsakymą išpyškino uodas ir tęsė, – taip pat – diskretiškumo mokestis – trys gilės. O dar už tris galiu jums pasiūlyti štai tokių fotografijų.
Uodas Silvestras ištiesė Barsukui mažą lapelį. Jame buvo nupaveiksluotas Bronislovas Kurmis surištomis letenėlėmis. Šalia jo buvo išdėliota krūvelė riešutų, kelios gilės ir įrėminta karkvabalio iškamša. Ant kiekvieno daikto buvo prisegtas lapelis, bylojantis, jog visi šie daiktai – seklio surinkti įkalčiai.
Bronislovas jau seniai bendradarbiavo su Uodu Silvestru taip prisidurdamas pragyvenimui. Bronislovas Kurmis laikėsi po žeme, niekam į akis nesirodydavo, todėl Uodas Silverstras galėdavo lengvai įtikinti savo klientus, kad šis bjaurus nusikaltėlis amžinai įkištas belangėn.
– Parodysite savo poniai, – paslaugiai paaiškino nuotraukos vertę Uodas Silvestras.
– Bet juk kurmiai po medžius nesikarsto, – bandė prieštarauti Pranas Barsukas.
– Jam ir nereikia. Juk jis – Krikštatėvis. Po medžius karstosi jo smogikai, – istoriją užbaigė Uodas.
Štai tokia istorijos pabaiga.
Voverė Beata pora savaičių prie arbatėlės rodydavo draugėms Bronislovo Kurmio nuotrauką ir pasakojo vagystės istoriją, kuri kaskart įgaudavo vis naujų spalvų.
Pranas Barsukas ant sandėliuko pakabino spyną, o raktą atidavė žmonai ir net jei per miegus vaikštinėja, prie atsargų prieiti negali. Užtat per pusryčius kapoja kaip senais gerais laikais.
O Uodas Silvestras po tokios sėkmingos operacijos išvyko atostogų į kurortą – Čepkelių raistą. Ten dabar pats gėris – šilta, drėgna ir dumblina.
Taip, kartais problemos sprendimas slepiasi ne aplinkoje, o tavyje. Paprasta kaip trys kapeikos tiesa, o kaip dažnai ją pamirštame.
>>
2011
