Sėdėjo jiedu ant smėlio tarp jūros ir kopų. Šaipėsi iš žmogaus, kuris iš lėto prabėgo palei vandenį – oranžiniai šortai, ausinukas ir daugiau nieko. Lieva tatuiruotė ant peties ir žingsnio ritmas, išduodantis pradedantį bėgiką. Taip, tai buvau aš. Bėgikas prastas, užtat šortai iš kanapių ir grojo Drugstore. Ir aš jų nemačiau, nes prastas bėgikas mažai ką mato. Jis mėgina skaičiuoti kvėpuodamas ir paprastai žiūri tik į žemę, net ir jūros pakrante bėgdamas. Bet ne apie jį ši istorija.
Ši istorija turėjo būti apie juos. Nors dabar, spausdamas klavišus, nesu tikras, ar kas nors iš to išeis. Jie galėtų sėdėti sau susiglaudę. Ji – parėmusi smakrą delnais, jis – ją apkabinęs. Ranka ant juosmens, gal net po marškinėliais su kažkokiu veidu. Švelniai ir iš lėto brauko pirštų galiukais odą ir nuo tos vietos per jos kūną eina vienas paskui kitą lengvi cunamiai. Ji kiek palenkusi galvą ir padėjusi jam ant peties. Jis žiūri į jūrą ir į horizonto liniją. Ji kažkodėl žiūri žemyn, į smėlį. Tęsti galima, bet kažin ar reikia – kiekvienas turi pakankamai fantazijos, kad galėtų užbaigti taip, kaip patinka.
O prieš juos – jūra ir jau nusileidusi saulė. Tik švelniai rausva juostelė virš vandens, rodanti šios dienos saulės kapavietę. Gražu – nei pridursi, nei atimsi. Ir lengvas vėjelis. Ir prabėgantis pro šalį nevykęs bėgikas. Ir krūvos, kilogramai, gal net tonos žalių dumblių ant kranto, kuriuos čia atnešė bangos ir vėjai, siautę prieš kelias dienas. Dumbliai ant kranto – jau sausi, smėlėti ir kieti. Kokia tragiškai žuvusi ir musėmis aplipusi plekšnė. Dumbliai vandeny prie pat kranto – šlapi, besirangantys pagal bangų ritmą.
Saulei nusileidus iš dumblių turėjo kas nors pakilti. Koks nors zombis. Ar šiaip koks dumblių žmogus. Gal net keli. Dešimt, dvidešimt. Ne šio pasaulio gyventojai. Demonai. Demonai gimstantys ir visą savo amželį nugyvenantys mūsų galvose. Ką jiems daryt, jei vėjai išmeta į krantą? Negulėsi juk po dumbliais, laukdamas, kol koks gintaro ieškotojas pagaliu įdurs į pilvą. Jie turėjo pakilti iš savo dvokiančių patalų ir patraukti link kopų. Tolyn pro pušis ir miestelį. Turėjo lėkti nė patys nesuprasdami kur. Tamsios, nieko nematančios akys, skystomis barzdomis apžėlę veidai. Nei vyrai, anei moterys. Gal turėjo išgąsdinti porelę. Tačiau jų neliesti. Tiesiog pralinguoti pro šalį, palikdami dar stipresnį žūvančių dumblių kvapą. Ar porelė juos matė – nežinia. „Kas čia taip dvokia?“ – geriausiu atveju turėjo paklausti ji. „Gal dumbliai“ – galėjo atsakyti jis tiesiog tam, kad ką nors pasakytų. Jų padėtyje nėra taip svarbu, ką sakyti, nes klausomasi ne žodžių, o balso.
Turėjo prabėgti tie dumblių žmonės ir vėl turėjo tapti ramu ir gera. Porelė nieko nesuprato, tačiau staiga pasijuto lyg ką tik per radiją išgirdę, kad baigėsi karas. Jiems ėmė atrodyti, kad nuo šiol viskas bus kitaip. Kad viskas ir vėl prasideda iš naujo. Tas pats bėgikas prabėgo į kitą pusę. Jis klausėsi muzikos, skaičiavo atodūsius ir nieko nematė.
>>
Skelbta: Facebook, 2010 08 06
