Nors buvo ankstyvas vakaras, pusė septynių, paplūdimyje nesimatė nė gyvos dvasios. Ką tik pliaupė lietus, o kai lija – lietuvis sėdi po stogu ir geria vodkę. Lietus mums – priešais, su kuriuo susidurti gali nebent lengvai apsvaigęs. Kitaip – neišvengiamos mintys apie liūdną tautos likimą, jai (tautai) istorijos suteiktus smūgius ir apie sušiktą tavo paties gyvenimą. Žinot, kaip būna – kiekvienas iš mūsų galvoja, kad dirba kaip jautis, gauna grašius ir kažkokios dangiškos rankos yra nuolat murkdomas purve.
Bet ne apie tai aš čia. Spjaut jiems į lietuvio skausmus, spjaut į tautos tragedijas, šiandien jie galėtų nusispjaut net ir ant trispalvės. Ne, nepagalvokit – jie normalūs žmonės, turi pasus ir padorius darbus, kuriuose išsijuosę pluša tam, kad tautos ir valstybės ateitis būtų šviesi ir soti. Tiesiog šiandien jie neturi tautybės, istorijos ir politinių pažiūrų.
Šiandien jie išėjo per lietų prie jūros. Buvo tikri, kad jūra bus viena. Ir iš tikro – jūrai kompaniją palaikė tik kelios žuvėdros. Tušti suoliukai ir tuščios plastikinės kavinės. Tuščia gelbėtojų pašiūrė. O žuvėdroms nusispjaut ne tik į trispalvę, bet ir į porelę dvikojų, per lietų atpėdinusių prie šito didelio vandens. Jos buvo tikros, kad jie alaus negers, duonos su česnaku nevalgys ir nuograužų į smėlį nemėtys. Nėra užkandos – nėra ir priežasties domėtis, kokie dvikojų vardai.
O jie atėjo menkai apsirengę (kam rengtis, vis tiek permerks) ir rankose nieko neatsinešė. Jie ėjo susikibę už pirštų galiukų ir mažai kalbėjo. Susidūrę su jūra, žmonės nelabai nori ką nors sakyti. Ypač jei žmonės nėra prie jūros gyvenę ilgiau nei dvi savaites. Dumblių kvapas. Jie sustoja ir darniai žiūri į krantan besiritančias bangas. Banalu, kaip banalu – pasakytų kiekvienas, pamatęs juos iš šalies. Nusispjaut. „Gal išsimaudom“ – sako ji ir priglaudžia smilkinį jam prie peties. „Šalta“ – niurna jis. „Koks skirtumas“ – tyliai prieštarauja ji. „Aha, jokio skirtumo“ – murma jis. Oda jau susidraugavo su kandžiais lietaus lašais.
Dabar jau susikimba rankomis kaip reikiant ir žengia vandenin. Jūrą nuo kranto skiria keli metrai sekliame vandenyje teliūškuojančių tamsiai žalių dumblių. Dumbliai pinasi tarp pirštų ir dugno nesimato. Lietaus lašai ir bangos. Šaltas vanduo kabinasi į odą. Jis paleidžia jos pirštus ir apkabina liemenį. Kai įsibrenda iki juosmens, ji sustoja, atsisuka ir prisiglaudžia. Žodžių nėra, bet jų ir nereikia. Patys žinot, kaip būna. Jis bučiuoja jos kaktą ir skruostą. Tuomet jie pasileidžia, atsuka veidus į horizontą ir iš lėto, ištiesę rankas į priekį, panyra į juodą vandenį. Vanduo juos pagauna ir nepaleidžia.
Srovė taip suspaudžia, kad ima trūkti kvapo. Kranto nebėra – kad ir kiek besistiebtum, matai tik pilką dangų ir juodą vandenį. Jis pameta ją iš akių – ten, kur baltavo veidas – tik tamsus vandens paviršius. Jis užsimerkia ir panyra, jausdamas, kaip burbuliukai glosto skruostus. Atsimerkia tuomet, kai pilvu pajunta šiltą srovę.
Jis vis dar po vandeniu, tačiau kūno padėtis – vertikali. Nustemba supratęs, kad nereikia jokių pastangų – plūduriuoji ir tiek. Mosteli ranka ir kūnas iš lėto ima suktis aplink savo ašį. Mosteli per stipriai – ir apsiverčia žemyn galva. Kol jis apsipranta judėti pagal naujas taisykles, jau nebesupranta, į kurią pusę dugnas, o į kurią – dangus. Užtat ima suprasti – nesvarbu. Nesvarbu – pragaras ar rojus – abi kryptys tinka. „Čia gal kokia metafora“ – galvoja jis – „tipo, apie gyvenimą ir mirtį?“ Švelniai judindamas kojų pirštus iriasi toliau. Šiltas vanduo migdo ir tik dabar jis supranta, kad gali kvėpuoti. Pačiupinėja kaklą – ne, žiaunų nėra, vadinasi tai nėra sapnas apie žmogų-amfibiją.
Tolumoje šviečia melsva šviesa. Šviesa sklinda iš baltomis plytelėmis iškloto tunelio, kuris dingsta kažkur tolumoje. Rinktis nėra iš ko, todėl jis persiorientuoja į horizontalią padėtį ir lenda vidun. Čia ima pirštais makaluoti greičiau. Greitis auga – be jokių ypatingų pastangų. O trankytis į lygų plytelių paviršių visai malonu.
Staiga pajunta, kad sąlygos pasikeitė – vanduo tapo sunkesnis, kietesnis, piktesnis. Jis paspringsta. Vanduo priešinasi, tačiau kūnas juda. Pagaliau jis iššoka į paviršių – kosėdamas ir nieko nematydamas. Atsimerkia.
Jis pliuškenasi dideliame, žydrame baseine baltais kraštais. Virš galvos – žydras dangus. Tolumoje – kalnai. Už nugaros – senovinis pastatas su kolonomis, įsibridusiomis į vandenį. Ir žmonės. Daugybė nuostabių žmonių. Įdegę vyrukai – raumeningi, tačiau tiek, kiek reikia. Ir merginos – jaunos, kosmopolitaniškos. Niekas į jį dėmesio nekreipia, tačiau tik dabar jis pamato, kad ir jo kūnas – tobulas. Toks, apie kurį galėjo tik pasvajoti.
Išlipęs iš baseino jis atsainiai paima taurę su plaukiojančia alyvuoge (vaizduoja savą ir viliasi, kad niekas jo nepažins) ir ima dairytis. Šalia, visai čia pat, stovi mergina – jos lygi, įdegusi oda nusėta saulėje žibančiais vandens lašais. Mergina nusišypso, jis – atgal, ji žengia žingsnį artyn, jis ištiesia ranka ir nubraukia pirštu keletą lašų nuo jos skruosto, jie bėga žemyn kaklu ir krūtimi, ji palinksta dar labiau, tarp lūpų baltuoja dantys, jis pabučiuoja jos petį, ranką švelniai nuleidžia jai ant pilvo ir tuo pat metu žengia pirmyn, prasilenkdamas. Ranka palieka pilvą paskutinė, kai jis pats jau stovi merginai už nugaros. Jis atsisuka ir pagauna jos žvilgsnį, o jame – nė lašelio noro ar priekaišto. „Ir kur aš tai išmokau“ – murma jis ir tuoj pat merginą pamiršta.
Dabar jis šmirinėja tarp nuogų kūnų ir dairosi. Pakeliui nuo staliuko pačiumpa akinius ir dabar jaučiasi visiškai susiliejęs su aplinka. Žvalgosi ir ieško jos, su kuria pasinėrė į juodą vandenį prieš kokį šimtą metų. Taip jam atrodo. Jis žino, kad ji turi būti. Po valandos jau yra tikras, kad čia jos nėra. Eina į namą su kolonomis. Pakeliui pasirankioja rūbų – jie lengvi, šviesūs ir su gerais logotipais. Kišenėje randa automobilio raktelius. Išeina pro paradines duris. Tarnui paduoda raktelius ir po penkių minučių sėda į baltą kabrioletą. Tokiu automobiliu važiuoti gėda, tačiau kito pasirinkimo nėra. Jis užveda variklį ir iškilmingai suka link metalinių vartų. Niekur nedingsi, teks ieškoti. Jis ieškos. Kad ir dar šimtą metų. O va ar suras – niekas nežino. Tai – paslaptis. Nuostabu, ar ne? Atrodytų, banaliausia istorija – o kaip ji baigsis – nežinia.
>>
Skelbta: Facebook, 2010 08 08
