Jis stovi savo namelio verandoje ir šukuoja ilgus, šlapius plaukus. Aštunta ryto ir jis žvelgia tiesiai į saulę. Jis jau maudėsi jūroje, o štai kitų namelių gyventojai dar tik bunda su česnakinės duonos, šašlyko, alaus ir degtinės skoniu burnoje. Taip jaučiasi žmogus po sėkmingos darbo dienos. Arba – nakties. Taip, jis dirba naktimis. Todėl dabar jis miegos. Namelyje, hamake ar tiesiog po pušimi. Miegos tol, kol saulės gaudytojai pradės sruventi nuo jūros, ieškodami vakarienės.
Šlapius plaukus jis šukuoja lėtai, atidžiai, pasukiodamas ir pavartydamas galvą – taip, kaip šukuoja plaukus moteris. Tik moteriško jis nieko neturi. Virš dviejų metrų ūgio ir apie pusantro šimto kg svorio, ilgais palaidais marškiniais ir plačiais šortais. Basas. Didelis, bet vikrus. Stiprus, tačiau gero veido. Šalia namuko stovi Audi A3 ir jos ženklas inkrustuotas deimantais. Namelyje sukasi magas ir girdisi Vysockio balsas. Nuostabus rytas.
Jis – šios laikinos kurortininkų gyvenvietės sargas. Jos Čakas Norisas, Briusas Vilisas ir… kaip ten jis… Aragornas Plačžengys. Jo niekas čia nepažįsta ir niekas nežino, kokią misiją jis atlieka. Kai kurortininkai kloja smėlėtas lovas ir ieško minkštos vietos padėti savo nuo alkoholio apsunkusioms galvoms, jis atsisėda namelio vidury ant palaikės kėdės ir pasitikrina visus ginklus. Vandens pistoletus ir automatus, šviečiančius plastmasinius kalavijus ir vamzdelius, kuriais galima spjaudyti džiovintus žirnius, popieriaus gumulėlius ar degančius degtukus – priklausomai nuo to, į ką taikai. Dar jis turi ragatkių, vandens pripildytų balionų, visokiausių virvių ir kilpų, veidrodelių šviesos spinduliams nukreipti reikiama kryptimi ir maišą kankorėžių – dėl viso pikto.
Niekas nežino, kas čia dedasi naktimis. Niekas nežino, kad ši gyvenvietė stovi ant žmogui nematomos kryžkelės, kurioje naktį prasilenkia šimtai Kito pasaulio gyventojų. Vampyrai, zombiai, vilkolakiai, raganos, šėtono parankiniai, gigantiški aštuonkojai, hobitai ir orkai, vienaragiai, ciklopai, netgi čiupakabrų čia pasitaiko. Ir tai tik mokslo patvirtintos būtybes – o kur dar padarai, kurių niekas nėra matęs! Jeigu jie keliauja pro šiuos kraštus, būtinai čia užsuka. Naujienų sužinoti, su senai matytais draugais paplepėti ar tiesiog pasėdėti mums nematomose knaipėse, kurių čia – ant kiekvieno kampo. Jie net į šios gyvenvietės seniūno kėdę yra pasodinę saviškį – tarp žmonių pratusį gyventi vampyrą. Kaip jūs manot, kodėl čia naktimis niekada gatvės nebūna apšviestos?
Sunku pasakyti, kuriai pusei mūsų herojus tarnauja. Jis yra žmogus, turintis galių, apie kurias mes galime tik pasvajoti. Jo gebėjimas matyti Kitą pasaulį ir gyventi ant dviejų pasaulių ribos – yra ne tik jo jėga, bet ir prakeiksmas. Kartais jis trokšta būti eiliniu kurortininku, atvažiavusia čia pasikaitinti prieš saulutę, pasimaudyti jūroje ir pakirkinti mergų. Deja. Jis yra sargybinis. Jis saugo, kad du pasauliai niekada nesusidurtų.
Atrodytų, jis gina mus, žmones. Juk per naktis bastosi tarp namelių ir galabija pabaisas, kurios slankioja, trokšdamos žmogaus sielos ar kūno. Jos, tos pabaisos, tiesiog kitaip negali. Tokia prigimtis. Ir kartais koks kurortininkas ar visa šeima tiesiog dingsta. Ryte kaimynai dairosi ir galvoja, kad jie ėmė ir išvažiavo labai anksti. Iš pradžių kiek nerimauja, o paskui tiesiog pamiršta. Juk atostogauja ir galvų kvaršinti neturi jokio noro. Kitą rytą mūsų herojus būna niūrus ir nepatenkintas. Jis čia yra tam, kad kiekvienas kurortininkas laimingas grįžtų namo.
Tačiau ir Pabaisoms kurorto reikia gyvo ir sveikai funkcionuojančio. Optimistiškai ir pozityviai nusiteikusių žmonių energija palaiko ir Kito pasaulio sveiką egzistenciją. Nebūtų čia žmonių, greičiausiai nebūtų ir kryžkelės. Kraštai čia neturtingi, todėl Kryžkelės prižiūrėtojai neturi lėšų įrengti dirbtinių pozityvios žmogiškos energijos generatorių, kokie jau seniai naudojami pasiturinčiose šalyse. Todėl jiems ir reikia populiaraus, žmonių mylimo kurorto, į kurį atvažiuoja pavargę, o išvažiuoja – laimingi žmonės. Štai ir darbuojasi mūsų Čakas Norisas, ieškodamas ir naikindamas Pabaisas, nesilaikančias Elgesio su žmonėmis įstatymo, kuriame juodu ant balto parašyta – „žmones naikinti griežčiausiai draudžiama“.
Ir nėra ko juoktis iš jo ginklų. Taip, ryte grįždamas namo, jis atrodo kaip savo vaikus mylintis tėvas, apsikrovęs jiems skirtais žaislais. Tačiau Kitame pasaulyje galioja kitos žaidimo taisyklės. Pavyzdžiui, vampyrai kino filmuose ir knygose tiek kartų šaudyti šaunamaisiais ginklais, tiek kartų kapoti plieno kalavijais, durstyti nusmailintais pagaliais ar apmėtyti česnakais, kad jie jau seniai šioms priemonėms yra įgiję imunitetą. Neima jų kulkos ir česnakus jie kremta kaip siemkes. O štai vandens pistoletų kažkodėl bijo. Kaip ir zombiai. Tuo tarpu orkams geriausiai tinka gumuliukai, suvynioti iš vakarykštės dienos laikraščio. Geriausiai juos ima “Lietuvos rytas”, tačiau iš bėdos gali kalti ir “Respublika” ar net “Šiaurės Atėnais”.
Mūsų herojus stebi Kitą pasaulį ir nuolat eksperimentuoja. Todėl ir jo ginklai keičiasi. Jis visada budrus ir pasirengęs pulti. Todėl miegokite ramiai. O jei ryte jį sutiktumėte pakeliui į bendrą virtuvę ar prausyklą, perlaužkite pagaliuką ir meskite sau per galvą. Tai jam suteikia papildomų galių.
>>
Skelbta: Facebook, 2010 08 11
