Aną dieną už 5 litus nusipirkau albumą „Lietuvos fotografija 1981“. Albumą pradeda sovietinėmis vertybėmis persunktas ir šiandien dar žymaus veikėjo Algirdo Gaižučio tekstukas, kuriame informuojama, jog „knyga sudaryta iš 1977–1980 metais sukurtų mūsų fotografų profesionalų ir mėgėjų darbų.“ Knygoje fotografai pristatyti abėcėlės tvarka. Profesionalai nuo mėgėjų neatskirti. Virš bendro miško lengvai galvas kelia tokie fotografai, kaip Sutkus, Straukas, Rakauskas, Macijauskas ir dar keletas kitų (Budvyčio nuotrauka viršuje yra iš šios knygos).
Ramybės neduoda terminas mėgėjai ir šiandien nežinomos fotografų pavardės. Vis dėlto jų nuotraukas nesąmoningai mėgini įtaisyti profesionalų pusėje. Galvoji, kad tose fotografijose juntamas atsitiktinumo efektas yra neatsitiktinės ir apmąstytos kūrybinės taktikos rezultatas. Bet tenka pripažinti, kad su nereta fotografija, kadaise patekusia į apžvalginį ketverių metų albumą, šiandien veikiausiai patektum tik į laikraštį. Apie pirmą puslapį nė galvoti neverta –redaktorius ją dėtų pabaigoje, iliustruodamas rytojaus orų prognozę.
Štai pažvelkime į tame albume esantį Algimanto Kunčiaus vaizdą „Natiurmortas. Tėviškėje 1“ (sąmoningai renkuosi žmogų, kurio mėgėju nepavadinsi). Nuotraukoje matome tinkuoto namo sieną, medinį langą, ant jo kabančią gėlę vazone. Apačioje – medinio, suaižėjusio suoliuko fragmentas, o ant jo – tradicinė pintinė, prikrauta alyvinių obuolių. Už suoliuko auga gėlės, lyg ir ramunės. Štai tokia fotografija – romantiška ir sentimentali. Tai nėra blogai, bet tokių vaizdų rastum kiekvieno pradedančio lietuvių fotografo stalčiuje.
Šis objektų rinkinys vis dar velniškai traukia lietuvio širdį, jis vis dar reprezentuoja mistišką lietuvybės dvasią. Jį nesunku nutraukti fotoaparatu, šių ar panašių rinkinių vis dar galima rasti kaime. Tai nuotrauka, kurią šiandien gelbsti nebent nostalgija praeičiai arba pagarba vienam įdomesnių lietuvių fotografų. Svarbiausia, kad ši Kunčiaus fotografija 1980 m. nebuvo nei romantiška, nei sentimentali. Tokia ji tapo šiandien, praėjus beveik 30 metų. Nuotrauka kažin ar pasikeitė. Pakito aplinka, kurioje nuotrauka egzistuoja.
Panašios mintys mano galvoje maišėsi ir vartant naują, išsamų, neseniai išleistą Budvyčio albumą, o tas netyčia įsigytas fotografijos almanachas netikėtai suteikė konteksto suvokimo galimybę. Dauguma Budvyčio fotografijų, ypač ankstyvesniųjų, atrodė esančios labai atsitiktiniai niekuo ypatingu nepasižyminčios tikrovės fragmentai. Kai kuriuose fragmentuose atsitiktinumo efektas buvo toks stiprus, kad, atrodo, fotografas net nespėdavo ryškumo sureguliuoti. Matyti, kad ir ryškindamas nuotrauką fotografas nesiekdavo būti preciziškas – jos purvinos, turinčios pašalinių spalvų ir keistų švytėjimų.
Laimė, Budvytis nelindo nei į sovietinio stiliaus tautinę ikonografiją (žr. Kunčiaus fotografijos aprašymą), nei į oficialių sovietinių temų laukus (nepaisant to, kad geras portretas yra geras portretas, nesvarbu, nufotografuotas darbo pirmūnas ar kolūkietis). Budvyčio nuotraukose nėra beveik nieko, kas būdinga įvairialypei lietuvių sovietinei fotografijai. Dėl to jį sunkiau įterpti į kontekstą, tačiau lengviau atkabinti nuo istorinės epochos, kurioje jis kūrė. Standartiškai žvelgiant, Budvytį-profesionalą reabilitavo tik XX a. pabaigos Lietuvos miestelių ir Vilniaus fotografijos, kuriose viskas yra savo vietose.[1]
Mėginu formuluoti problemą. Būdamas šiokią tokią meno vartojimo patirtį turintis dailės kritikas, aš jaučiu, kad Budvyčio nuotraukos pjauna giliai ir kabinasi į kapitalistinių kankinimų išvargintą sielą lyg erkės. Tačiau šios nuotraukos prieštarauja kapitalistinei žiūrėsenai, todėl labai lengvai gali likti nesuprastos arba būti stereotipiškai paaiškintos. Net man tenka pasireguliuoti savo vidinius žiūronus, o ką jau kalbėti apie eilinį šiandieninės Lietuvos pilietį, tik laisvalaikiu besidomintį menu.
Tai, kad Budvytis savo gyvenimo būdu ir savo menu kažkada kažkam priešinosi, šiam piliečiui nė motais. Praėjo jau beveik 20 metų, ir kaip mes visi, nukaršę seniai, matome, jaunosioms kartoms nusispjauti į tai, kas mums šventa. Jiems apskritai būtų įdomiau sužinoti, kad Budvytis oponavo ne jau beveik pamirštai sovietinei pasaulėžiūrai, o kapitalistinėms vertybėms – ir darė tai pastaruosius 15 metų fotografuodamas pagaliukus, bulves ir sraiges.
Kapitalistinė vizualumo ideologija pakeitė mūsų žvilgsnį į mus supančius vaizdus ir objektus. Jau senokai įpratome matyti tik kokybiškus vaizdus. Vaizdus, kurie pribloškia ryškumu, spalvomis ir beribėmis manipuliacijomis. Skaitmeninių fotoaparatų gamintojai randa vis kitų būdų pasakyti, kad naujuoju modeliu jūs gausite dar kokybiškesnes nuotraukas. Kur yra vaizdo kokybės ribos?
Mes įpratome prie to, kad vaizdai, kaip ir beveik visi mus supantys žmogiškosios kūrybos objektai, nebekelia jokių klausimų – kažkas juos suprato dar prieš jiems patenkant į mūsų akiratį ir pakoregavo taip, kad juos be problemų suvirškintų net ir kiauras kvailys. Kryžiažodžiui išspręsti pakanka perskaityti žurnalą, kuriame kryžiažodis spausdinamas. Vaizdo prasmės išaiškinimas visada pateikiamas kartu su vaizdu.
Mes į viską įpratome žiūrėti reklamos ėdrūno akimis – tikėdami, kad joks vaizdas nėra beprasmis, kad kiekvienas vaizdas ką nors reiškia ir reiškia ką nors nelabai sudėtingo. Mes taip pat tikimės, kad nereiks vargti suprantant, kad viskas bus pateikta aiškiai ir logiškai. Apsukę ratą, grįžtame į Viduramžius, kai nežinomi menininkai ant bažnyčių sienų kūrė liaudžiai suprantamas Biblijos interpretacijas. Matyt, supaprastinimo procedūra yra įgimta Vakarų pusrutulio tautoms.
Taigi dabarties gyventojui Budvyčio nuotraukos pasirodys atsitiktinės, nekokybiškos, nuobodžios ir nesuprantamos.[2] Ką daryti? O kodėl apskritai šiuo piliečiu reikėtų rūpintis? Gal pakanka to, kad mes, meno profesionalai, suprantame vieni kitus ir meną, aplink kurį vaikštinėjame? Gal tai ir yra tiesa – edukacijos problemos man nerūpi. Aš tiesiog matau, kad vidiniai meno pasaulio stereotipai, kadaise suformuluoti apie meno kūrinį, nesikeičia nepaisant to, kad tą kūrinį supantis pasaulis bent kelis kartus apsivertė aukštyn kojomis. Gal laikas paieškoti naujų stereotipų? Tereikia nepamiršti, kad šiandien stereotipų galiojimo laikas trumpesnis nei kada nors anksčiau. Tad kitais metais šiuos stereotipus jau galbūt teks mesti į šiukšlyną (laimė, jie sunyksta greičiau nei plastikiniai buteliai ar cigarečių filtrai).
Juokingiausia yra tai, kad šio rašinio pradžioje paminėtame albume esanti Budvyčio fotografija tarp kitų darbų yra bene mažiausiai atsitiktinė. Mat tame albume atsitiktinumo efektą labiausiai lemia sovietinei fotografijai būtinas realizmo laipsnis. Todėl šalia Sutkaus dramatiško portretinio realizmo, šalia Macijausko veterinarijos klinikos realistinio trilerio, šalia Rakausko romantiškų, tačiau tvirtai ant sovietinės žemės stovinčių žydėjimų ar menu apsimetinėjančios Dichavičiaus lengvos pornografijos Budvyčio minimalistinis simbolizmas yra konceptualus ir apmąstytas, beveik programinis. Budvyčio kolekcijoje yra keletas fotografijų, pavadintų „Kelyje“. Į šį albumą pateko viena iš versijų – lyg ir traukinio langas, pro kurį nieko nesimato. Ir keistu judesiu sustingusi ranka į dangų nukreiptu delnu. Vienas nuostabiausių Budvyčio vaizdų.
Tačiau paties Budvyčio fotografijų būryje panašios konstrukcijos simboliniai ir konceptualūs vaizdai (pavyzdžiui, „Šaltos bangos skalauja krantus. Nida“, 1983, kur matome prie jūros, ant kranto balansuojančias kojas, arba „Stovintis“, 1980, kur matome nuogas kojas slidžių apkaustuose) paskęsta atsitiktinių šūvių jūroje.
Ką tik paminėtos fotografijos reprezentuoja du darbo būdus. Pirmoji yra gimusi iš atsitiktinių šūvių, tačiau čia, sąmoningai ar ne, buvo pagauta kompozicija, kuri nuotrauką paverčia kone archetipiniu vaizdu. Antroji nuotrauka – veikiau sąmoningai sukonstruota dar prieš paimant fotoaparatą į rankas. Ankstyvasis Budvytis tokių vaizdų sukūrė tik vieną kitą. Vėlyvasis Budvytis, dirbęs jau laisvos Lietuvos sąlygomis, atrodo, būtent tokius iš anksto konceptualizuotus ir suplanuotus vaizdus labiausiai ir mėgo.
Tačiau kad ir kokie neskanūs manieringai šiandienos vartotojo akiai atrodytų Budvyčio dar visai neseniai fotografuoti sliekai, daržovės ir kiti sunkiai atpažįstami, tačiau, atrodo, gyvi padarai, šios nuotraukos nekelia tiek problemų, kaip, pavyzdžiui, „Sodyba. Babtai“ (1982) ar „Višta. Vilnius“ (1985). Paskutiniųjų metų darbuose žiūrovas, ypač padedamas kaip visada kruopščiai Budvyčio apgalvotų pavadinimų, gali ne tik įžvelgti atsisakymą dalyvauti vartotojiškoje šiandienos puotoje (kas žino, tas atsisakymas buvo sąmoningas ar priverstinis), bet ir konstruoti gana aiškią prasmių sistemą.
O va toji višta iš 1985-ųjų yra visiškai beviltiška. Neatpažįstamas ir pro brūzgynus sunkiai įžvelgiamas Vilniaus kampelis. Reikia pasistengti, kad priekyje pamatytum iš dubenėlio lesančią vištą. Jei ne pavadinimas – gali būti, kad ir nepamatytum. Ar toji višta yra klasikinis, romantiškas autsaiderio (arba, vartojant Jurėnaitės terminą, paribio personažo) portretas?
Istoriniame sovietinio meno kontekste šią nuotrauką būtų galima taip interpretuoti. Tačiau, viena, mes jau sutarėme, kad sovietinio meno epocha šiandien yra įdomi tik istorikams. Antra, pati paribio sąvoka šiandien pakibo ant plauko. Paribio romantiką sunaikino postmodernus būvis. Štai neseniai viename iš didžiųjų prekybos centrų aptikau parduodamą lietuviškos pankų grupės „Dr. Green“ kompaktinę plokštelę. „Dr. Green“ yra, ko gero, aktyviausi ir didžiausią patirtį turintys tradicinio paribio veikėjai Lietuvoje, tačiau jų plokštelę, dailiai ir teisingai apipavidalintą, galima rasti svarbiausioje kapitalistinės visuomenės šventovėje ir įsimesti į vežimėlį kartu su kopūstu, varškės pakeliu ir alaus buteliu. Nepaisant viso to, atidus žiūrėtojas pajus, kad vištos portretas, sukurtas prieš 22 metus, nėra vien tik praėjusio laiko ženklas ir jau nebeegzistuojančių realybių simbolis.
Ką šis vištos portretas gali byloti šiandienos pasaulio gyventojui? Taip, Budvyčio nuotrauka yra atsitiktinis tikrovės fragmentas. Ji sukurta seniai, tačiau gali būti sukurta ir šiandien. Kaip ir dauguma panašios kilmės Budvyčio fotografijų. Kai kurias iš jų sunkiau įgyvendinti dėl konkrečių istorinių elementų (pavyzdžiui, sovietinių transporto priemonių), tačiau mes suvokiame, kad „Volgą“ pakeitus sukiužusiu „Opeliu“ prasmė nesikeistų.
Šis tikrovės fragmentas nėra reikšmingas. Todėl jis gali būti praradęs klasikinę kompoziciją. Atsitiktinis fragmentas gali ją turėti, tačiau gali apsieiti ir be jos. Jo egzistencijai tai neturi jokios reikšmės. Dėl tų pačių priežasčių tokiam vaizdui gali trūkti ryškumo, o atspaudui – klasikinės fotografijos švaros. Toks vaizdas gali nieko nereikšti – prasmė jam nėra privaloma, nes mes suprantame, kad kampas, kuriame susieina dvi sienos, gali būti beprasmis. Ne viskas privalo turėti primestas prasmes, ne viskas privalo turėti misiją pasaulyje ar kam nors naudingą funkciją.
Pamažu aiškėja vienas dalykas. Šis vištos portretas neturi visko, ką paprastai turi tipingas vartotojiškoje kapitalistinėje visuomenėje egzistuojantis atvaizdas. Jis neturi prasmės, funkcijos, kokybės. Jis neturi spalvų, neturi daikto ar žmogaus, su kuriuo vartotojas galėtų susitapatinti. Vartotojiškam kapitalistiniam pasauliui yra nusispjauti į šią nuotrauką – jos neįmanoma padėti į jokį šio pasaulio sistemos stalčių. O kadangi nuotrauka vartotojiško pasaulio nedomina, ji tampa laisva. Taigi šiame nereikšmingame tikrovės fragmente apsigyvena laisvė, dalykas, kurio labiausiai nekenčia bet kokia politinė sistema. Laisvė yra tai, kas labiausiai trukdė sovietinei sistemai, ji yra tai, kas labiausiai nepatinka ir kapitalistinei sistemai, kurios pirmuosius vaisius mes visi nuolankiai ragaujame.
Yra vienintelis būdas, kuriuo kapitalistinė visuomenė šį atvaizdą gali priversti sau tarnauti. Ji gali pripažinti fotografą solidžiu menininku, o tai savo ruožtu pavers jo sukurtą nuotrauką perkamu-parduodamu meno kūriniu. Tačiau palikime šį aspektą ramybėje. Kol kas mus domina tai, kas YRA šioje nuotraukoje, o ne tai, kur ji kabo ar ant ko yra atspausdinta. Šis atvaizdas yra ertmė, pro kurį užguitas visuomenės narys gali nemokamai gauti laisvės gurkšnį. Tai atvaizdas, kurio principus nagrinėdamas, jis gali išmokti pats susirasti kitų ertmių, kurių vis dar yra net ir labiausiai išsivysčiusiose vartotojiškose visuomenėse.
Panašią misiją atlieka ir vėlyvosios Budvyčio fotografijos. Tik jos rodo kiek kitą kelią. Galbūt jos demonstruoja ir tai, kad kapitalistinė visuomenė žmogui palieka žymiai mažiau šansų, nei palikdavo sovietinė. Fotografas, anksčiau energingai dairęsis po platųjį pasaulį ir mano minėtų ertmių rasdavęs pačiose netikėčiausiose vietose, savo paskutinėse nuotraukose apsiribodavo kvadratinio metro ar dar mažesniu plotu. Gal fotografas pavargo blaškytis (o gal buvo priverstas pavargti) arba subrendo tiek, kad tą patį pasiekdavo budistiškai stebėdamas visiškai realybės gabalėlius. Įmanomi abu keliai.
Štai taip Budvyčio fotografijos iš melancholiškų ir savin žvelgiančių (tai yra niekur nevedančių) nuotraukų šiandien virsta kone revoliuciniais atvaizdais, galinčiais atidžiam žiūrovui pasiūlyti išeitį. Šie atvaizdai gali padėti rasti kelią iš sintetinio technologijų pasaulio į rezervatus, kurių dar nepalietė kapitalistinių demonų nagai.
Skamba apokaliptiškai? Galbūt, bet mes, nukaršę seniai, jau niekada netapsime sintetikos gerbėjais.
>>
Skelbta: Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien, 2007.
[1] Budvyčio biografiniame kataloge (matyt, dėl solidumo pavadintame monografija) esantis žymios kuratorės Ramintos Jurėnaitės tekstas į kilusius klausimus neatsakė ir abejonių neišsklaidė, tik suteikė progą dar kartą pasikartoti sovietinio lietuvių pusiau-nonkomformistinio meno standartinio suvokimo taisykles. Slogutis, melancholija, paribio personažai, prieblanda, dulkės, nerimas, tamsioji pusė, laukimas, vienatvė… Šie ir panašūs terminai, kuriuos Raminta Jurėnaitė vartoja Budvyčio fotografijai apibūdinti, iš esmės mums mažai ką paaiškina, nes puikiai tinka kone visiems panašią poziciją užėmusiems to meto menininkams.
[2] Ramintos Jurėnaitės stiliaus pasakojimai šiam žmogėnui kažin ar padės pakeisti nuomonę. Jau vien dėl to, kad Jurėnaitė Budvyčio vaizdų kokybės nekvestionuoja – jei jau leidžiama monografija, vadinasi, autorius yra vertas būti muziejuose ir nacionalinėse galerijose. Tačiau eiliniam vaizdų vartotojui tai nė motais. Jo žvilgsnis, nors ir tingus, tačiau daug kritiškesnis. Jam Budvyčio nuotraukos – tik dar viena serija begalinėje vaizdų jūroje. Ir jis greičiausiai varys pro šalį, nes „bičas juk galėjo bent jau geresnį fotoaparatą nusipirkti“.
