Ar Vikšraičio fotografijos šiuolaikiškos?
Fotografai – keisti žmonės. Kartais nė patys to nesuvokdami, eina taip toli, kad kitų meninių varžybų dalyviai lieka gerokai už nugaros. Esu tikras, kad toks personažas, kaip Vikšraitis nebūtų toleruojamas nei tarp dailininkų, nei tarp rašytojų. Galbūt tik lietuviškoji kino dokumentika suteiktų jam balso teisę. Tik ten šiuolaikinis menininkas gali eiti Vikšraičio pasirinktu keliu.
Šiuolaikiškumas yra slidi sąvoka. Dažnai mums išsprūstanti, bet retai turinti vieną, visų pripažintą reikšmę. Tačiau kad ir kiek šiuolaikiškumo versijų egzistuotų, tikiu, retas Vikšraičio fotografijas pavadintų šiuolaikiškomis. Ar gi gali kaime gyvenantis ir kaimą vaizduojantis menininkas būti šiuolaikiškas? Kitose pasaulio vietose – galbūt, bet Lietuvoje taip nebūna.
Ar Vikšraičio fotografijos juokingos?
Patogiausia Vikšraitį pavadinti “fotografijos humoristu” – tačiau šis titulas dar slidesnis. Juokdarys yra žmogus dvigubu dugnu. Dauguma, stebėdami juokdario spektaklį, nuoširdžiai kvatoja. Ir tik atidžiausieji pastebi klastingus ironijos vingius, vienu skalpelio slystelėjimu paskerdžiančius tuos, kuriems prieš akimirką buvo giedoti ditirambai.
Štai ir vadinamas Vikšraitis “humoristinės fotografijos” meistru. Aplinkiniams taip patogiau, o gal ir pačiam fotografui – niekam dviprasmiškų klausimų nekyla. Taigi, apsistojame dar gerokai iki miško, žaismingoje pievutėje, kur žydi ramunės ir vakarais ūbauja lakštingalos. Miškas dunkso tolumoje, palei horizonto liniją. Prie jo artintis nesinori – jis gūdus ir grėsmingas. Nežinia, kokie siaubūnai jame gyvena. O jei labai užsinori nosį kyštelėti į tokius psichografinius pakraščius – bendram įspūdžiui susidaryti pakanka ir “Žiedų valdovo”.
Kaip elgtis, kai susitinki šamaną, į kurio akis žvelgti nepatartina? Aišku, žiūrėti galima, bet juk širdyje tiki, kad iš tų akių gali pažirti žiežirbos, garantuojančios mažų mažiausiai antro laipsnio nudegimą. O jeigu tas baisusis žvilgsnis tave pavers kokia nors sūtrauka? Tad dauguma nė nemėgina – burbteli “juokdarys” ir neatsisukdami eina toliau.
Ar Vikšraičio fotografijos pornografinės?
Kita bėda – Vikšraičio fotografijų paviršius. Taip, mes esame girdėję apie meno gigantus, dievinusius bjaurumo estetiką. Mes netgi esame matę “rimtų” filmų, balansuojančių ant pornografijos ribos. Bet kaskart susidūrę su nauju šių krypčių atstovu, dar neapdovanotu nacionalinėmis premijomis ir festivalių diplomais, kurie lyg ir turėtų garantuoti šlykštaus ar pornografinio paviršiaus slepiamas gilias prasmes, mes sutrinkame ir mieliau sukame šalin akis ir nosį.
Natūralu, kad eiliniam piliečiui didžiuma Vikšraičio nuotraukų gali sukelti tik pasidygėjimą. “Fui, kaip negražu”. Tačiau nepatogiai jaučiasi netgi visko matę ir ragavę meno profesionalai. Kaip įvertinti ir interpretuoti “meninę fotografiją”, kurioje regime ūsuotą ir treninguotą vyriškį lyg cukrinį runkelį kumštin paėmusį pagyvenusios moters krūtį? Moteris stovi taip, lyg būtų Marija Melnikaitė, Pamela Anderson ir Davidas Beckhamas viename asmenyje. Veiksmas vyksta minimalistiniame tuščių butelių ir megztų užuolaidų interjere, antrame plane boluojant baltarusiškai dujinei ir juoduojant trilitriakui.
O juk iš tikro… Tokia fotografija galėtų tapti gerbiamu pornografinio tinklalapio gyventoju, įsikūrusiu bizzare gatvėje. Galbūt ši nuotrauka ten jau gyvena, nukopijuota kokio nors atkaklaus pornografinio fronto pogrindininko. Nepaisant to, kad meno profesionalas yra ir šilto, ir šalto matęs – jam vis tiek šiek tiek nejauku. Tokį meną jis tyrinėja vienumoje, o katalogą slepia nuo vaikų.
Ar Vikšraičio fotografijos pavojingos?
Atrodo, meno profesionalai visais laikais tokį meną mėgindavo teisinti. Vaikiškai ieškodavo “lengvinančių aplinkybių”, vilkdavo meno kūrinio kalbą į teorinių įmantrybių ir terminologijos vatą, kol galų gale minkštais pūkais užklodavo pulsuojančią ir rausvą meno kūrinio gyslą.
Lietuvoje užtikrintas tokios jo kūrinių interpretacijos rekordininkas yra tapytojas Šarūnas Sauka. Ko tik meno žinovai jo tapyboje nėra įžvelgę! Skubu įspėti, kad nė nemėginu ironizuoti – tai iš tikro yra labai nepatogi situacija, varanti nuoširdų meno kritiką į kampą. Ypač, kai kūrinį “paaiškinti” jo paprašo eilinis ir nuolatinio kontakto su menu neapšvitintas pilietis.
Rimaldo Vikšraičio nuotraukų kataloge garbusis kino ir fotografijos kritikas Skirmantas Valiulis štai kaip rašo: “Jo fotografijos traukia ir keistenybėmis, ir tikroviškumu, beveik kaip W. Faulknerio romanuose. Ten irgi viskas pakrypę, susipainioję, nerasi visiškai įprastų herojų, ir tai yra tikrai normalu, nes žmogus visada daugiau nori, o kartais ir gali, negu normalus, pilkas gyvenimas leidžia. Su tokiais herojais gyvendamas, ir ne metus kitus, o pora dešimtmečių, ir pats pasidarai mažumėlę “crazy”, bent jau pavaidini ir pakvailioji, kad nebūtum balta varna”. Iškart po to Skirmantas Valiulis meta ant stalo dar vieną kortą – palygina Vikšraitį ir jo nuotraukų herojus su Felliniu ir šio filmų personažais.
Ir iš tikro! Jei jau Vikšraitis stoja į vieną gretą su Felliniu – turėtų jis būti neblogas menininkas. Menininkas, turintis polinkį kada nors tapti klasiku. Menininkas, linkęs būti radikaliu vizionieriumi, individualistinių kelionių po anapus meistru – tad nieko baisaus, jeigu ne visas jo vizijas mes, eiliniai šios žemės žmonės, iš pirmo karto suprantame. Jis juk Genijus!
Epitetų ir metaforų tiradą galima tęsti iki begalybės. Su kiekvienu jų Vikšraičio fotografijos taps priimtinesnės, prasmingesnės, jose vis mažiau liks pavojingo nuodo. Jos taps apbrobuotos, legalizuotos ir paruoštos meno gerbėjų puotai. Pasistengus, jos gali netgi taps apvirškintos – kaip pusfabrikačiai supermarkete.
Visa tai galima apibendrinti vienu sakiniu – meno kūrinys bus nužudytas. Jis pavirs mugių kobra, šokančia pagal mitraus ir turbanu pasipuošusio indo dūdelę. Juk žmonėms kobrą galima rodyti tik tuomet, kai ištraukiamas jos nuodingasis geluonis. Minia džiūgauja – tokio žanro “ribinių situacijų” miniai visiškai pakanka. O juk kobros esmė ir yra geluonis! Nuodai, kuriuos ji ne tik suleidžia įkandusi, bet ir sugeba tau spjauti į veidą, jeigu prislinksi pernelyg arti. Kobra be danties yra lyg kava be kofeino. Ir apsigauna tie, kurie ją geria, manydami, kad patiria visus kavos malonumus! Nė velnio!
Ar Vikšraičio fotografijos unikalios?
Iš to, kas Lietuvoje per pastarąjį dešimtmetį buvo sukurta, ryškiausios paralelės su Vikšraičio fotografija kyla prisiminus Evaldo Janso filmus ir ypač jo niekieno nepastebėtą knygą “Odė rutinai”, išleistą 2000.
Štai kaip tuomet rašė Jansas: “Dabar jis glamžosi su išverstake Aurora, apsuptas paauglių, neurastenikų, epileptikų, pederastų, prasigėrusių vienišų motinų, kurių šypsenų ir keiksmų apnuoginančius dantis, baltas aprangos detales ir tyčia, paties Zukerio suplėšytas balto popieriaus skiauteles – snaiges – tamsoje išryškina tvieskianti ultravioletinė lempelė /…/ Pederastą, aišku, išgrūdo gerai apkūlęs, jo krepšį išmetęs pro langą – mat, anas turėjo savų sumetimų, kurie kirtosi su šeimininko lygine pakraipa ir reikšmingumo suvokimu savoje kompanijoje. Kmitas suirzta bežiūrėdamas į žmonos glamones su kitu. Gauna smūgį į krūtinę, verčiantį jį lovon – mat šeimininko “čia niekas nachuj dar nesiuntė”.
Argi tai nėra geriau už Faulknerį ir Fellinį?
Aš nieko nepainioju – Janso ano meto kūryboje kaimu net nekvepėjo. Panašius dalykus jis regėjo miesto brūzgynuose ir pelkėse. Tačiau svarbiausia – tokia pat profesionaliosios aplinkos reakcija – neutralizuojanti, stumianti į rėmus ir kategorijas. Žudanti. Ir vėl – lygiai kaip ir Vikšraičio atveju – reakcija natūrali ir pateisinama. Kiek mūsų tarpe yra drąsuolių, galinčių sau pripažinti, kad pasaulis, kuriame tabaluojame, beviltiškai ritasi žemyn, link dar vieno ledynmečio, tik šį kartą ne Žemėn nukritusio meteorito sukelto, o paties žmogaus proto auglių?
Artimiausioje aplinkoje Vikšraičiui broliškiausias būtų Aleksandras Macijauskas, dažnai siekdavęs tokio pat kraują stingdančio natūralizmo. Tačiau neapsigaukime – Macijauskas čia vertingas tik tiek, kad, atrasdami šių dviejų fotografų skirtumus, pamatytume Vikšraičio žvilgsnio unikalumą. Macijauskas yra fotografas iš Didžiosios Raidės. Galų gale, jo fotografijoje svarbus ne tema, siužetas, veikėjai, o “meninis jų apdirbimas”. Macijausko fotografijas menu verčia radikaliai užlaužtas kameros rakursas, netikėta kompozicija ar juodai baltų dėmių santykiai. Šių “meninės išraiškos” formų pas Vikšraitį nerasime nė su žiburiu.
Ar Vikšraičio fotografijos meninės?
Macijausko nuotraukose yra daugiau meno nei gyvenimo. Vikšraičio – atvirkščiai – daug gyvenimo ir beveik nėra meno mums įprasta prasme. Na o dabar pats laikas grįžti atgal, prie eilinio piliečio, kuriam Vikšraičio nuotraukos galėtų geriausiu atveju tik vėmalų srautą paleisti. Tai akivaizdu, tačiau rimčiau šią padėtį apmąsčius – labai keista. Juk turėtų būti visiškai priešingai!
Viena, kaip jau minėjau, Vikšraičio fotografijose nėra jokių aukštojo meno barjerų, kurie dažnai eiliniam žmogui užtveria kelią link meno kūrinio suvokimo. Dažna jo nuotrauka – lyg atsitiktinė, gauta lyg netyčia nuspaudus fotoaparato gaiduką. Lyg mėgėjiška nuotrauka.
Antra, jo nuotraukų siužetuose ir istorijose nėra nieko netikėto ir nematyto. Taip, nuotraukose užfiksuotos orgijos ir puolusių žmonių gyvenimo fragmentai yra šiurpūs ir radikalūs. Tačiau mes jau seniai esame įpratę tai matyti. Mus prie jų įpratino laikraščiai ir televizija. Bet kuri save gerbianti publicistinė TV laida yra parengusi bent keletą reportažų tema “Pavargusio kaimo grimasos”. Mes jau seniai žinome, kad šiandienos kaime žmonės gera bet ką, dulkinasi su bet kuo, o skerdžia ne tik kiaules, bet ir kaimynus.
Tad ar verta stebėtis, piktintis ir smerkti? Juk pamatyti tokias istorijas per TV daugumai yra smagu. Smagu laikraštyje ir pasiskaityti apie dar vieną samagono čempionatą. Tai, ką daro Vikšraitis nėra unikalu ir yra labai šiuolaikiška. Netgi madinga. Tiesa, madinga kitoje visuomeninio gyvenimo teritorijoje – komercinės žiniasklaidos pelkėse. Mes visi puikiai žinome, kad ten “Pavargusio kaimo grimasos” yra viena pelningiausių prekių.
Ar Vikšraičio fotografijos vertos Jūsų dėmesio?
Štai tokia keista Vikšraičio padėtis šiandieniniame pasaulyje. Fotografuoja jis tai, už ką komercinių televizijų ir dienraščių vadovai perka jachtas ir prabangius automobilius. Fotografuoja tai, apie ką pusė lietuvių pigiuose laikraščiuose skaito keliaudami troleibusais ir tarpmiestiniais autobusais. Skirtumas tik tas, kad Vikšraitis visa tai daro nemokamai, “meno vardan”.
O kas atsitinka, kai įprastiniai visuomenės mechanizmai persikelia į kitą, meno erdvę? Mes visi tai esame stebėję ne vieną kartą, todėl drąsiai galime pareikšti – tie mechanizmai netenka “spektaklio visuomenės” jiems suteiktos auros, jie tampa apnuoginti ir iki skausmo tikri. Puikiai žinome, kad tas pats objektas atrodo visiškai kitaip ant supermarketo lentynos ir meno kūrinyje. Tai įprastinis partizaninio meno metodas – žaidžiant pagal kapitalistinėje visuomenėje įprastas taisykles, atverti ne tik tos visuomenės supuvimo laipsnį, bet ir šio puvimo proceso kaltininkus.
Vikšraitį galima tituluoti patyrusiu šio fronto kovotoju. Kaip tik dėl to jį galima vadinti ir vienu šiuolaikiškiausių Lietuvos fotografų. O įdomiausia yra tai, kad, įtariu, to nesuvokia nei pats fotografas, nei jo kolegos. Nieko nuostabaus. Juk fotografai – keisti žmonės.
>>
Skelbta: Fotografija, 2004, Nr. 1-2 ir knygoje Rimaldas Vikšraitis, Vienkiemio godos. LFS fotografijos fondas, 2006.
