Pradėsiu nuo esminio. Kai netikėtai sulaukiau Andriuškevičiaus (ak, kaip mėgstu rašyti pavardes be vardų ir dėti mintis į skliaustelius) pasiūlymo atidžiau apžiūrėti ką tik išleistą ŠMC knygą, iškart pasakiau: “Kaip? Ar man galima? Juk ten dirbau!” Klausiau, nes žinojau, kad kas antras skaitytojas mano raštą skaitys piktdžiugiškai mintydamas “Patys leidžia, patys ir kritikuoja!”. Na ir kas kad jau gerą penkmetį ten nedirbu. Vis dar sutinku žmonių, kurie į mane kreipiasi “pas jus… ten… ŠMC…”.
Mano Andriuškevičiui skirtas klaustukas buvo beprasmis – jei siūlo rašyti, vadinasi problemos nemato. Pavojai gali tykoti kitur. Kai sulaukiau skambučio, buvau ką tik sudalyvavęs radijo laidoje, kurioje to paties ŠMC istoriją švelniai kedenome. Todėl žinojau, kad ŠMC praeities apmąstymai gali sukelti nostalgijos bangų. Nepaisydamas visų pavojų rašyti sutikau. Taip, aš dirbau ŠMC, todėl šios institucijos 15 metų gyvenimą apžvelgiančios knygos recenzijai gali trūkti objektyvumo. Juk, vertindamas knygą, vertini ir ją išleidusią instituciją. Jei kam šios aplinkybės nepatinka – galite toliau nebeskaityti. O aš imu į rankas knygą.
Knyga didelė ir stora, tačiau gana stamantri. Jei pačiupsi ją už krašto, ji grakščiai išsiries, atmesdama keletą puslapių ir paskleisdama spaustuvės aromatą. Knygą sudaro daugiau nei 400 puslapių, šiek tiek teksto (vietomis prasmingo, tačiau dažniau – fragmentiško) ir begalybė fotografijų, dažniausiai dokumentinių. Jos fiksuoja įvairius ŠMC įvykius, retkarčiais pavirsdamos meno kūrinių reprodukcijomis (juk instaliacijos dokumentinė nuotrauka ir yra jos reprodukcija).
Pradedu nuo atidaus fotografijų studijavimo, stumiamas priekin vilties vienoje kitoje rasti ir save. Naivu, tačiau, esu tikras, dešimtys lietuviškojo meno veikėjų elgėsi taip pat. Šios pirminės paieškos rezultatai lemia išankstinę nuostatą, kurios vedinas pradedi vertinti leidinį. Žmogiška. Juk knyga dokumentuoja istoriją, ištraukdama ją iš nebūties (žmoniškai tariant, iš ŠMC archyvų). Ji kuria vienos svarbiausių Lietuvos dailės institucijų istoriją – tą jos tarpsnį, kuris ligi šiol gyvavo tik liudininkų atmintyje ir atsitiktiniuose straipsniuose.
Ši knyga – enciklopedija, kurią dar vartys daugelis. Kiekvienam bus malonu tokios reikšmės enciklopedijoje rasti save. Ar verta to gėdytis? Kažin. Juk mažose šalyse, kur socialinės legitimacijos būdų nėra daug (tiksliau, kur yra mažai alternatyvių socialinės legitimacijos būdų), savęs matymas spausdintiniame istorijos šaltinyje žmogaus gyvenimui gali suteikti prasmės.
Kitas žingsnis yra žingsnis atgal. Nuo įžanginio puslapių sklaidymo ir nuotraukų studijavimo grįžtu prie knygos viršelio. O jis – baltut baltutėlis, tepapuoštas iškiliomis raidėmis – “ŠMC”. Klasikinis baltas baltame. Kodėl viršelis baltas? Konspiratorius iškart mėgintų ieškoti slaptų motyvų, paskatinusių knygos leidėjus rinktis baltą spalvą.
Tas konspiratorius žinotų, kad šiuos 15 metų ŠMC ne tik rengė parodas, bet ir nuolat kapojosi su įvairiomis Lietuvos dailės institucijomis bei veikėjais. Per tuos metus buvo palieta daug purvo, buvo mėtytasi kaltinimais ir prakeiksmais. Konspiratorius baltoje spalvoje įžvelgtų norą knygos vartytojui kelti mintis apie nekaltybę, tyrumą ir netgi atsiribojimą nuo purvinų žemiškų reikalų.
Nors konspiracijas mėgstu, tačiau šį kartą paliksiu jas ramybėje. Kai galvoji apie ŠMC, baltas knygos viršelis nėra netikėtas. Juk dideli baltos erdvės plotai yra vienas iš stipriausiai mums į galvą įkaltų ŠMC stereotipų. Balta spalva ir balta erdvė šiuolaikinio meno pasaulyje turi intensyvų prasminį lauką, kurį sąlygiškai pavadinkime baltojo kubo fenomenu.
Nesigilindamas į jo istoriją ir interpretacijas, pasakysiu, kad baltos erdvės deklaracija visų pirma rodo meno institucijos požiūrį į meno kūrinio ir žiūrovo santykį. Balta erdvė tampa neutraliu lauku, kuriame meno kūrinio gyvenimui niekas netrukdo. Meno kūrinys tupi ant baltų grindų ar sienų, kabo baltoje erdvėje. Jam netrukdo nei istorinis dažno muziejaus architektūros koloritas, nei nuvalkioti kasdienybės ženklai, supantys meno kūrinį dirbtuvėje ar kolekcininko namuose. Baltas kubas yra teritorija, ties kurios slenksčiu žiūrovas kviečiamas palikti visa, kas spengia jo galvoje ir išgyventi tyrą sueitį su meno kūriniu chirurgiškai sterilioje aplinkoje.
Žinia, baltojo kubo siekis visuomet pulsavo ŠMC venose. Energingiausiai šis troškimas prasiveržė 1998-99 m., kai baltos tapo ŠMC grindys. Nebeliko margo ornamento, kuris daugelį metų buvo ryškus šios erdvės ženklas. Naują makiažo pasirodymą įtvirtino minimalisto Ruckriem projektas, kuris nieko kito neveikė, kaip į vietinės publikos sąmonę kalė baltojo kubo ideologiją. Drįsčiau teigti, kad visos kitos autoriaus ir kuratorių mintys, kurias ši specifinės vietos instaliacija turėjo transliuoti, publikos tikrai nepasiekė.
Čia, deja, mums ir vėl reikia grįžti bei užduoti esminį klausimą. Ką ši knyga reiškia? Paviršutiniškai žvelgiant, ji yra vienos institucijos 15 metų darbo apžvalga. Ataskaita. Tačiau yra dar vienas svarbus faktas.
Knygą leido pati institucija, todėl ji, toji knyga, pristato ne tiek tai, kas ši institucija buvo, bet dar labiau tai, kas ji yra šiandien. Arba, dar tiksliau, ji mums pristato vaizdą, kuri ši institucija norėtų įsodinti į mūsų galvas. Juk ši institucija – viena geriausiai šiuolaikinę kultūros vadybą išmanančių Lietuvos meno įstaigų. O jubiliejinė knyga – reikšmingas ir stiprus veiksmas, aktyviai kuriantis šios institucijos savimonę ir turintis didelės įtakos jos viešam suvokimui. Tad joks jubiliejinės knygos bruožas negali būti atsitiktinis ir beprasmis (ech, kodėl gi neprisiminus tų nuostabių romantiškų laikų, kai pankroko buvo daugiau nei racionalaus planavimo…).
Situacija tampa sudėtingesnė. Štai baltasis viršelis ir daugybė baltų sienų bei grindų fotografijose mums primygtinai teigia, jog tai yra baltojo kubo institucija – ta, kuri mielai traukiasi į šešėlį, visą sceną užleisdama meno kūriniui. Beje, jei iš knygos pašalintume atidarymo švenčių fotografijas, tai jose praktiškai nebeliktų ir žiūrovų. Tik baltos sienos, kūriniai ir jūs, mielas knygos vartytojau.
Baltas kubas – klasika. Konservatyvi, beveik muziejinė tradicija. Apie ją mums primena ir leidinio dizainas, kurio esminiais bruožais galėtume laikyti simetriją, pasikartojimą (ir netgi be jokių “išimtis patvirtina taisyklę”) ir iš viso to kylantį vizualų nuobodulį. Čia veikia tas pats baltojo kubo fenomenas – knygos dizainas tarsi nori užmaskuoti pačią knygą, kuri čia tėra neutralus fizinis kūnas, nešantis vaizdus ir nenorintis jokiais būdais įtakoti tų vaizdų suvokimo.
Knyga tarsi egzistuoja kažin kokioje paralelinėje dizaino erdvėje, kurioje iš atminties ištrinti tiek visame pasaulyje madingi žurnalai, tiek paties ŠMC pasiekimai dizaino srityje. Beje, tokia knygos dizaino koncepcija neutralizuoja ir fotografijose esančius kūrinius – netgi patys radikaliausi jų susigūžia, pajutę šaltą simetrijos alsavimą.
Ir paskutinis vinis – knygos pavadinimas. Knyga pavadinimo praktiškai neturi – tėra tas faktiškąją tiesą deklaruojantis “ŠMC – 15 metų”. ŠMC panašiai buvo nutikę jau ne vieną kartą – laikantis baltojo kubo ideologijos, kalbai apie meną būdvardžiai nėra būtini. Tad šios knygos vartytojas lieka be pavadinimo.
Tačiau ar iš tikro ŠMC buvo/yra tas baltasis kubas, kurį mums primygtinai siūlo įvairūs knygos elementai? Ir taip, ir ne. Ilgą laiką baltojo kubo ideologija buvo tarsi priedanga. Ji buvo priimtina visoms vietos meno vartotojų kartoms, atrodė solidžiai tiek čia, tiek ir iš už sienos žvelgiant ir įgalino institucijos kuratorius bei architektus, visiems suprantamo ir daugumai priimtino baltų sienų minimalizmo vardan, atsisakyti tarybinio stiliaus eksponavimo taisyklių (daugiau nei pusė šimto parodų per metus ir kuo efektyvesnis sienos ploto išnaudojimas, kaip esminis eksponavimo principas). Baltumas padėdavo bendrauti su lokaliais kultūros biurokratais ir solidžiomis užsieno meno rėmimo institucijomis.
Tačiau ŠMC darė ir daug kitų dalykų. Nori nenori, tie kiti dalykai knygoje kaišioja nosį. Tereikia atidžiau pasižvalgyti po fotografijas – net jei oficialaus kultūros pareigūnai akiai mielų tvarkingų vaizdų čia yra daugiau.
Tie pats ŠMC, tiek institucijos paskatinti menininkai čia atliko daugybę eksperimentinės dvasios judesių, kurie, nors dažnai būdami efemerinio pobūdžio, aktyviai formavo institucijos identitetą. ŠMC išbandė daugybę eksperimentinio meno eksponavimo principų, kurie su balto kubo estetika neturi nieko bendra.
Žvelgiant iš vidaus ir iš šalies (o tai aš galiu padaryti), būtent ši ŠMC veiklos dalis atrodo labiausiai įkvepianti ir turėjusi didžiausios įtakos Lietuvos meno procesams. Net jei tarsime, kad būtent ŠMC perkėlė į Lietuvą padorias vakarietiškas meno prodiusavimo bei eksponavimo taisykles ir taip sukūrė meno kūrinio egzistavimo viešumoje standartus, paties ŠMC veikla tapdavo įdomiausia tuomet, kai institucija imdavo laužyti savo pačios sukaltus rėmus.
Puikiai suprantu, kokią dilemą teko spręsti knygos leidėjams. Jiems į akis žvelgė dvi pabaisos. Viena – istorija, kurios mažulytį fragmentą jie dabar galėjo sukurti. Pastarųjų 15 metų ŠMC istorija dengia nemažą dalį visos Lietuvos dailės istorijos. Todėl šio fundamentalaus leidinio (užsispyrę kvailiai yra tie, kurie nesuvokia jo fundamentalumo) būdas ir rūbas turės didelio poveikio visuotiniam Lietuvos dailės procesų suvokimui.
Antroji pabaisa – pats ŠMC. Institucija, turėjusi ir, tikiuosi, tebeturinti daugybę veidų. Institucija, savo darbe nepaisiusi ideologinio grynumo – vieno renginio ideologija čia galėjo radikaliai prieštarauti ideologijai, kuria intensyviai propagavo ką tik pasibaigęs kitas renginys.
Taip, oficialusis, kostiumuotas ŠMC visada egzistavo. Suprantama ir tai, kad būtent šis ŠMC gauna finansavimą pastarųjų metų megaprojektams, jis patinka valstybių prezidentams ir ministerijų biurokratams. Galbūt šios knygos leidėjai, tvarkingai ir simetriškai kvadratuodami nuotraukas į baltus arba juodus puslapius ir formaliai atskiesdami juos lengvais bei neįpareigojančiais, tačiau institucijos reikšmę akcentuojančiais citatų blokais (nesvarbu, neigiamos citatos ar teigiamos), tikėjosi, kad ši knyga taps puikia dovana pagyvenusiems kultūros pareigūnams ir fantazija nepasižymintiems politinės subkultūros atstovams. Galbūt ši knyga padės surengti kokią megaretrospektyvą ar hyperapžvalgą, nuo kurių nubyrės trupinių ir naujiems eksperimentams, pakeisiantiems ką tik palaidotą ŠMC TV?
Sunku pasakyti, kas bus rytoj ar kitą savaitę. Konstatuoti galime tik tai, kas yra.
Turime knygą, kurią ŠMC žmonės panaudojo savo institucijos įvaizdžio truktelėjimui normalumo, padorumo ir taikaus šiuolaikinio meno egzistavimo brandžioje kapitalistinėje visuomenėje kryptimi. Visi ŠMC kritikai, kurie 15 metų plėšė savo gerkles ir svetimus atlapus, gali lengviau atsikvėpti – jei reikalai ir toliau judės šia kryptimi, greitai ir jie turės kur ŠMC akis paganyti bei patenkinti savo kuklius estetinius poreikius.
Ši knyga kelia įtarimą, kad ŠMC prarado susinaikinimo dvasią, kad meno kamikadzės galbūt išėjo užtarnauto poilsio. Belieka tikėtis, kad taip nėra. Belieka viltis, kad ši knyga – tik gudrus ir praktiškas manevras, skirtas šiuolaikinio meno priešų budrumui užliūliuoti.
>>
Skelbta: Šiaurės Atėnai, 2007, rugsėjo 1 d.
