Jis visą dieną ieškojo dievo. Jam sakė, kad šiandien – puiki diena ieškotojams. Mat vienas toks svarbus dievas šią dieną sugįžo į žemę. O gal – prisikėlė iš mirusių ir vėl tapo žmogumi. Kažkas panašaus. Jis taip ir nesuprato, nes pasakotojas kalbėjo nerišliai ir painiojosi. Buvo akivaizdu, kad pasakotojas pats nieko nematė, o tik perduoda, ką buvo skaitęs laikraštyje ar girdėjęs iš kaimyno.
Su dievais jam nesisekė. Dievai, kuriuos jis pasirinkdavo garbinti, susimaudavo. Jis garbino Fredį, paskui – Algirdą, dar vėliau – Viktorą. Viktoras apsivogė ir paspruko į kitą šalį. Algirdas iškrėtė piktą pokštą – vieną dieną ėmė ir užvertė kanopas. O Fredis prisipažino esąs gėjus. Jis nieko prieš gėjus neturi, tačiau garbinti dievą gėjų negalėjo. Juk kiekvienas žmogus trokšta, kad jo dievas būtų kuo panašesnis į jį patį. Todėl dievą gėjų gali garbinti tik gėjus.
Ir štai dabar jis dairėsi naujo herojaus. Dievas, apie kurį jam pasakojo pigiam alaus bare sutiktas sutrius pavandenijusiomis akimis jam visai patiko. Baro kaimynas buvo tyli žiurkė – nusmurgęs, nuleistom žemėn akimis, juokingai praplikęs ir pajuodusiais dantimis. Tokių bėdžių šnekomis apie dievus jis tikėjo. Juk atlėpausiams, kurie pasaulyje padorios vietos nerado, dievo labiau reikia, nei užriestanosiams, kiekvienam sutiktam aiškinantiems, kad milijonus sąskaitose jie uždirbo išimtinai savo jėgomis. Dėl to, kad yra sumanūs, protingi ir talentingi. Ir jokie dievai jų sėkmei neturėjo jokios įtakos. Tokia jau ta žmogaus prigimtis. Kai sekasi, jis sako “aš genijus!”, o kai nesiseka – “toks likimas”.
Jis išsamiai patikrino alų siurbčiojančio vabalo dievą. Viskas su juo buvo tvarkoje. Dievo šlovinimo namai prašmatnūs, erdvūs, tviskantys auksu. Prieangyje visada šurmuliuodavo turgus, kuriame galėjai įsigyti visokiausių dievo atvaizdų ir simbolių, įtinkančių bet kokiam skoniui. Šio dievo kunigai buvo riebūs, pasitikintys savimi ir iš aukšto žvelgiantys į keliais po šventyklas šliaužiojančius nelaimėlius. Važiuodavo kunigai prašmatniais automobiliais, o ant jų pietų stalo niekada netrūko mėsos ir sviesto. Taip ir turi būti – dievo šventykla ir jos darbuotojai privalo dievą garbinantiems bėdžiams atrodyti lyg karaliaus rūmai, į kuriuos tie bėdžiai niekada nebus įleisti. Net po mirties. Net po šešių mirčių ir reinkarnacijų.
Vienintelis užkliuvęs dalykas buvo dievo portretai, kurių visą krūvą prisipirko belankydamas šventyklas. Stovėjo jis savo kambaryje, apžiūrinėjo ant grindų patiestą portretų kilimą ir nejučomis prisimindavo Fredį. Jaunas, tobulos simetrijos veidas, prižiūrėta barzdelė, pečius siekiantys banguoti plaukai lyg iš naujos šampūno reklamos. Pastelinių spalvų platūs rūbai ir ploni, išpuoselėti pirštai. “Kad tik neapsigavus” – tyliai mąstė jis. Tačiau dievo motina jam patiko. Ji taip pat buvo nepaprastai graži. Kai kuriuose senoviniuose atvaizduose dievo motina buvo nupaveiksluota pusnuogė – lyg anų laikų dailininkai būtų norėję dar labiau pabrėžti nežemišką šios ponios grožį. Panašu, kad šis dievas norėjo įtikti visų pakraipų žmonėms.
Jis užtraukė užuolaidas, uždegė židinyje ugnį, įsipylė į plačią stiklinę Jim Beamo. Tuomet patogiai įsitaisė fotelyje ir paėmė į rankas storą knygą, kurioje buvo surašyta ilga šio dievo istorija. Daugybė knygos tomų rodė, kad jos autorius buvo skaitęs Tolkieną ir kitus panašaus sukirpimo rašytojus. Autorius žinojo, kad gera istorija privalo tęstis be galo. Jam labai patiko ilgos istorijos. Jos padėdavo užmušti laiką. “Su šitu dievu pagyvensiu mažiausiai metus” – patenkintas galvojo jis. O kas bus po to – nesvarbu. Nes kas nors vis viena bus. Šitą tiesą jis jau seniai buvo supratęs. Mat buvo jis nemirtingas.
>>
Skelbta: Facebook, 2013 balandžio 2 d.
