Iš drevės nuvirtusiame medyje iššoko pelė, pasukiojo smiliumi prie smilkinio ir dingo tarp mėlynių lapų. Tai buvo paskutinis jo matytas gyvas padaras. Kalbinti pelę nebuvo prasmės. Viena, ji vis tiek kalba tik lenkiškai. Antra, ji – vietinė, todėl toliau savo šlapios nosies nemato. Greičiausiai net Šiaurės nuo Pietų neatskirtų.
„Viskas“ – abejingai galvojo jis sukniubęs įduboje tarp senų medžių. Kai prieš savaitę impulso pagautas nušoko nuo plento ir smigo į šalikelės mišką, prisiminė Kristupą Kolumbą, ieškojusį vieno, o radusi visai ką kita. „Pasisekė žalčiui“ – linksmai mintijo tada jis šluodamas nuo kelio sausus krūmus – „O ką? Gal ir man nuskils“.
Bet užvakar, sprogus padangai, jis keliskart vertėsi nuo slidaus šlaito ir suprato, kad čia bus paskutinė jo maršruto stotelė. Jokių naujų žemynų. Jokios užuojautos. Jokių amžinąjį atilsį. Jis gulėjo tepalo ir aušinimo skysčio baloje. Pro prakirstą šlangą varvėjo paskutiniai dyzelio lašai. Jėgų beveik nebebuvo.
Virš girios tylomis išniro pilnatis. Aitrios šviesos glostomas pavasariniame purve merdėjo senas traktorius. Viena sveika akimi abejingai spoksodamas į medžio šakų suraikytą mėnulį ir girgždančiu metaliniu balsu niūniavo: „holyyy… holyyyy smoke…. we sold our grass… and lost ours souls…. holyyyy… holyyyy smoooooooke….“
Prabėgo pelė. Dabar dantyse ji nešėsi papuvusį lazdyno riešutą. Pelė nė nepažvelgė į tylų metalinį monstrą. Kam domėtis tuo, ko nesupranti. Ji taip ir nesužinojo, kad traktoriaus kabinoje, po dermantino sėdyne, mėtosi maišėkas su geru puskilogramiu negliaudytų saulėgrąžų.
>>
Skelbta: Facebook, 2011 vasario 28 d.
