Popierius dvokė nafta. Naujas, baltas, švarus popierius, o dvokia nafta. Pažiūrėjau į savo pirštus ir supratau, kad čia ne popierius dvokia. Nafta esu aš. Juoda, tiršta, minkšta ir slidi lyg gyvatė. Žybtelėjau grindimis ir po kelių posūkių atsidūriau gatvėje. Praeiviai manęs lenkėsi, o paukščiai žvelgė priekaištingai. Prie šaligatvio tyliai sustojo juodas šarvuotas limuzinas. Zzzzzzzzz – prasivėrė langas, o jame pasirodė Prezidentės veidas. „Šitąjį klausimą mes apsvarstysime visu rimtumu. Ir įvertinsime jį pagal atitinkamą Europos Sąjungos rezoliuciją“ – sutraškėjo ponia. Už jos bolavo Kažkokiųreikalų patarėjo snukis. „Grynpys! Grynpys! Grrrrrryn-pyyyyys“ – laibai viauksėjo šis. „Pisau“ – atšoviau aš, tačiau kadangi kalbėjau naftos balsu išėjo toks žemas „uaaaauuuu“. Jo pakako. Patarėjas gailiai suinkštė, pabruko uodegą ir pasislėpė po sėdyne. Prezidentė užzipino savo langą ir limuzinas nuplaukė tolyn, stumdydamas į šalis piliečių opelius ir mitsubišius. Prišliaužiau kanalizijos groteles ir įslydau vidun. Dar po valandos riebia juosta nusileidau į upę. „Aš jums parodysiu, ble“ – bubenau. „Pritaikysiu aš jums naujausią Dievo Tėvo ir Šventosios dvasios baudžiamąjį kodeksą. Spirgėsit pekloje goduoliai, melagiai ir apsirijėliai. Įpisiu aš jums po dešimt metų kunkuliuojančiuose šėtono katiluose ir joks Konstitucinis teismas manęs nesustabdys“. Tačiau tada Dievas Tėvas ir Šventoji dvasia susimylėjo ir pavertė mane mažu, juodu šuniuku. Toks mielas, draugiškas padarėlis. Ir jokių įsipareigojimų visuomenei.
>>
Skelbta: Facebook, 2011 kovo 01 d.
