Jis išėjo į lauką, pasipurtė ir tingiai apsidairė. Jam niekas nerūpėjo. Žemėn krito tamsiai mėlynas sniegas. “Ir vėl jie savo bombą mėgina” – sumurmėjo jis ir tuoj pat tai pamiršo. Dėl viso pikto paragavo mėlyno sniego – valgymui tas netiko. Girgždėjo tarp dantų lyg smėlis. Todėl iškart pamiršo ir jį.
Jis buvo žmogus. Tačiau tais laikais žmonės nebebuvo visų gyvų padarų valdovai. Pasaulį valdė šunys. Kodėl ir kada taip nutiko jau niekas neprisiminė. Šunys įgavo magiškos galios judinti daiktus mintimis. Tam, kad žmogus praeitų pro duris, jam reikia paspausti rankeną ir jas praverti. O šuniui pakanka apie tai pagalvoti.
Šunys iškart įgavo didžiulio pranašumo. Reikalams sutvarkyti jiems reikėjo žymiai mažiau pastangų. Jų poreikiai buvo menkesni nei žmonių, todėl pastangų reikėjo dar mažiau.
Štai, pavyzdžiui, šunų labai prasti skonio receptoriai – jie gali ėsi bet ką. Tad maisto gauti lengviau, o visa kulinarijos industrija tampa nereikalinga. Įskaitant ir tuos fabrikus, kurie šunims maistą gamino anksčiau. Šunims nereikia rūbų. Taip pat šunims nereikia sudėtingos pastogės, kokias kadaise statė žmonės. Šuniui nereikia alkoholio, narkotikų. Netgi Dievas ir religijos pramonė nereikalinga. Jam nusispjaut į muziką, kiną bei litearatūrą. Šunims nereikia teismų ir policijos, nes tvarką jie ir taip žino. Galų gale, šunys gyvena trumpiau, todėl jų visuomenėje neatsiranda niekam tikusių padarų pertekliaus. Mirtis jiems nekelia jokių jausmų. Kai šuo pasensta, tiesiog palieka visuomenę ir nulenda kur į tamsų kampą ramiai nudvėsti.
Su tokiais padarais žmogus konkuruoti neturėjo jokių šansų. Tad žmogus nusileido vienu laipteliu žemyn ir padarė tai stebėtinai lengvai, netgi, galėtum pasakyti, noriai. Jis lengva ranka atsisakė visko, ką pasauliui davė kapitalizmas, demokratija, komunizmas ir Šventas Pranciškus. Žmogus užleido vietą šuniui ir dėl to nė trupučio nepergyveno.
Žmonės tiesiog pradėjo nieko neveikti. Sėdėdavau sau ir tiek. Arba krapštydavo pagaliuku smėlį. Mėtydavosi pušų kankorėžiais. O kai išalkdavo – tiesiog pagrauždavo pirmą po ranka pasitaikiusį daiktą.
O štai šunys, nors būdami visapusiškai prisitaikę gyventi mūsų planetoje, greitai pakliuvo į civilizacijos pinkles. Valdyti bet kokia kaina – štai kas jiems tapo svarbiausia. Didžiąją laiko dalį jie skirdavo valdymo planams kurti ir įvairiems hierarchijos modeliams aptarti. Tiesa, šunų garbei reikia pasakyti, kad valdyti jie norėjo ne visą pasaulį, o tik vieni kitus. Todėl žmonės, karvės ir karkvabaliai buvo palikti ramybėje.
Štai kodėl minėtas pilietis taip abejingai žiūrėjo į galingos bandomosios bombos sprogimo sukeltą mėlyną sniegą. Jis, tas sniegas, jo nelietė ir bomba buvo skirta ne jam. Jis stovėjo pamiškėje šalia savo urvo ir žiūrėjo į paraudusį saulėlydžio dangų. Visko gali būti, kad jautėsi laimingas.
>>
Skelbta: Facebook, 2013 kovo 12 d.
