Buvo kartą toks nykštukas vardu Saliamonas. Baisiai nedidelio ūgio, tačiau be barzdos. Gyveno jis miške. Vasarą miegodavo, o žiemą, kai iškrisdavo pirmasis sniegas, pabusdavo ir šmirinėdavo aplinkui iki pavasario. Tiesa, dažniausiai jis sėdėdavo savo name po senos pušies šaknimis ir per kabelinę žiūrėdavo pornuchą.
Pažvelkime jam per petį. Aha. Dvi moterys ir vienas vyras. Ir dar kažkoks raguotas pagalys. Ir ką gi jie ten daro? Pradžios nemačius, suprasti nelengva. Nykštukas Saliamonas sėdi ramus, nes nykštukai neturi nei pimpalo, nei viso kito, kas su juo susiję. Spokso abejingai į ekraną. „Tai kad man su jumis dar nuobodžiau“ – tyliai sako nykštukas, atsisukęs į mane. „Žiauriai nuobodūs jūs. Jokio polėkio. Jokios fantazijos. Štai ir sėdžiu po pušim, filmukus žiūriu. Arba klaidžioju naktimis po miestą, ant namų sienų ir tvorų savo parašą raitau“.
Oho. Net pasitempiu, pamalonintas tokio atvirumo. „Garbė man“ – sakau, – „Gal galiu jūsų ranką paspaust? Kurioje jūs flakoną paprastai laikote?“ O jis man – „Nesijuok. Nieko tu nesupranti. Niekas nieko nesupranta. Sako, mano parašas nemeniškas? Originalumo trūksta? O kur jūs meną ir originalumą matot, kai visos respektabilios televizijos naujametinius žiburėlius kartoja ir visuose juose tas pats papilnėjęs jaunuolis savo trejų metų senumo hitą gieda? Jis jūsų protus teršia labiau, nei aš namų sienas. Jį gaudykit ir į kalėjimą sodinkit“. Nutylėjau. Apsisukau ir susigėdęs nupėdinau mišku. Teisus tas Nykštukas, kad jį kur galas.
>
O štai kitą kartą gyveno paukštis. Toks mielas sparnuotas plunksnų kamuoliukas, labai panašus į kanarėlę. Tik pilkas, o ne oranžinis. Ir galva gerokai didesnė nei kanarėlės, o snapas – ilgesnis. Ir tamsi juosta nuo blakstienų iki pakaušio. Visa kita – kaip iš akies lupta kanarėlė. Tiesa, svarbiausias dalykas jo gyvenime buvo tas, kad jis aukštyn kojom turėjo būti. Ne todėl, kad taip norėjo. Ne dėl to, kad tokį gyvenimo būdą pasirinko. Tam netgi nebuvo jokių racionalių priežasčių. Taip jam buvo lemta. Matyt ponas dievas įkaušęs buvo, kai šito paukštuko eilė atėjo, sudrebėjo senolio ranka ir įrašė ne tą kodą ir jo genetinę ikoną. Va ir gyvena jis dabar aukštyn kojom. Tokia paukščio istorija.
>
O kitą kartą ant grindų trupinys nukrito. Maža, smulki ir apdžiuvusi didelio kepalo ląstelė. „Ups“ – cyptelėjo, atsitrenkęs į grindis ir keliskart pašokęs. „Ups“ – dar kartą cyptelėjo, kai nieko nepajutusi žmogaus koja nuspyrė trupinį toli po virtuvės spintele. Į patį sienos kampą. Tamsų ir dulkėtą. Pasisekė trupiniui. Niekas jo nesušluos ir joks siurblys jo gyvenimo neatims. Šuo, rankiodamas nuo grindų smulkias maisto atliekas jo nepasieks. Vorų, kurių šiuose namuose niekas nežudo, jis nedomina. O pelės taip toli dar niekada nebuvo į joms svetimą teritoriją įsiveržusios. Tobula.
„Dabar galėsiu medituoti“ – tarė sau trupinys. „Niekas man netrukdys. Būsiu meditacijos karalius. Joks pasaulio jogas manęs neaplenks meditacijos mene. Būsiu mokytojas. Išvažiuosiu į Indiją. Išmoksiu jų kalbos. Perprasiu papročius. Gal net barzdą užsiauginsiu. Ir niekada daugiau nesugrįšiu ten, kur šalta, o gyvų padarų vertė matuojama pinigais“. Aha. Pasisekė trupiniui.
>
Ir dar buvo šiukšlių kibiras. Paprastas, kasdieniškas, plastmasinis, geltonas šiukšlių kibiras, kuris gyveno po kriaukle ir slėpėsi už spintelės durų. Kibiro gyvenimas buvo nei šioks, nei toks. Jis nesijautė vienas. Nuolat gaudavo progų pasižvalgyti į kambarį, o jo geltonoje plastmasinėje galvoje visada būdavo prikrauta gėrybių. Bėda buvo ta, kad gėrybės nuolat keisdavosi. Vargšelis nespėdavo net įsigilinti – o visas maišas gėrio iškeliaudavo nebūtin. Tuoj pat atsirasdavo naujų, tačiau kibiras labai sunkiai rasdavo ryšį tarp buvusių ir atsirandančių. Jokios logikos, jokio racionalaus ateities planavimo. Tik chaotiškas strakaliojimas nuo vieno prasmių gniužulo prie kito. Beje, šiemet kai kurių dalykų sumažėjo. „Cholera, matyt, rūšiuot pradėjo, rupūžgalviai“ – niurnėjo piktai kibiras naktimis, kai likdavo vienas.
Štai tokia matematika. Kibiro metai nuėjo vėjais. Nieko doro nepasiekė. Nieko ypatingo neišmoko. Daug ko neteko. Nieko taip ir nesuprato. Tik dar labiau susipainiojo savo fantazijose.
Kai kurie jo kaimynai mėgino kibirui padėti. „Tu gali daugiau“ – gergždžiančiu balsu šnabždėjo netoliese gyvenantis kurmis (toks skystimas baltame butelyje, kuris pilamas į vamzdžius). „Tu gali, pavyzdžiui, tapti dideliu gėlių vazonu. Arba dirbti turguje – bobos mielai į tave sudėtų sūdytas silkes“ – pritarė sena, praplikusi šepečio galva. „Nieko aš negaliu“ – galvojo kibiras. „Neturiu nei kojų, nei drąsos. O kai rimtai pagalvoju – neturiu nė padoraus tikslo ar kraują varinėjančių ambicijų“ – toliau vyniojo savo seną dainelę kibiras.
Tuomet prasivėrė spintelės durys ir Nykštukas Saliamonas įmetė į kibirą tuščią konservų dėžutę. Kibiras iškart pamiršo viską, apie ką mąstė prieš akimirką ir energingai puolė analizuoti naują faktą, patekusį jo plastmasinėn galvon.
>>
Skelbta: Facebook, 2011 sausio 04 d.
