Pramerkiau akis ir pamačiau ant lovos krašto sėdintį Vinetu. Vadas buvo iki pusės nuogas, jo raumeningas kūnas buvo išmargintas randais, gautais kovose ir medžioklėse. Ant kaklo kabėjo lokio dantų ir nagų vėrinys. Odinių kelnių siūles puošė nužudytų priešų plaukai.
Vienoje rankoje Vinetu laikė sidabru inkrustuotą šautuvą, kitoje – kirvį, ant kurio rankenos matėsi užrašas “Įrankių nuoma. Tel. 8 523 00680”. Vinetu pasuko į mane galvą ir ramiai tarė: “Kelkis. Laikas tiesti geležinkelį”. Aš pasitikslinau: “Kur važiuosim?”. Vado atsakymas buvo griežtas: “Atgal. Gal ten suprasi, kodėl esi toks durnas”.
Išlindau iš lovos ir nedrąsiai nunešiau savo baltą, plaukuotą ir minkštą kūną link kėdės, ant kurios vakar sumečiau rūbus. Į Vinetu net nežiūrėjau. Indėno požiūriu, kažin ar vyras gali gėdingiau atrodyti, nei atrodžiau aš.
Tada mes važiavome į Senukus. Kol Vinetu laukė mašinoje ir rūkė pypkę, aš pirkau medieną, metalą, vinis, varžtus ir visokius keistus įnagius.
Po kelių dienų geležinkelis buvo baigtas. Ant bėgių pastačiau dvi kėdes, sujungiau jas siauromis lentutėmis, iš kartono lakšto padariau šiokį tokį stogą ir pritvirtinau pora virvių, turėjusių atlikti saugos diržų funkciją.
Susėdome. Aš priekyje, Vinetu – už manęs. Pora ratų įsibėgėjimui turėjome apsukti namuose, o tada šauti pro langą. Ir kai beliko tik susijuosti virve, aš viską supratau.
Staigiai iššokau iš kėdės, atsistojau prie Vado ir išpyškinau: “Aš nenoriu nieko sužinoti. Man ir taip gerai. Man nereikia atgal, nereikia praeities. Kaip yra – tegul taip ir lieka. Kas bus tas bus”.
Kaip ir dera, Vinetu man nieko neatsakė. Jo veide nevirptelėjo nė vienas raumenėlis. Apsisukau, išgėriau virtuvėje stiklinę vandens ir išėjau į parduotuvę kiaušinių.
>>
Skelbta: Facebook, 2013 kovo 6 d.
