„Tebūnie šviesa“ – tarė Luciferis ir šviesa užsidegė. „Užpiso negyvai, broliai ir sesės“ – pridūrė lyg sau, lyg jums. „Mafija valdo pasaulį“ – tęsė. „Aš pasitraukiu. Nusibodo žaisti jų žaidimus“.
Ir iš tikro. Niekas nežino, kaip atrodo dievas, niekas neprisimena, kad būtų su juo prasilenkęs. Niekas net negali duot rankos nukirst dėl to, ar dievas iš viso yra. Užtat yra Mafija. Daugybė šeimų, klanų ir brigadų. Jie suskirstė pasaulį gentimis ir davė joms knygas, simbolius ir dainas. Liepė kovoti. Kam už tamsą, kam už šviesą. Kažkas turi būti juodas ir su uodega, o kažkas – prisidengęs balta paklode ir su barzda.
Tobula sistema. Visos sielos seniai suskirstytos ir neturi jokio pasirinkimo. Šimtus metų į priekį. Vaikai, anūkai, proanūkiai.
O va Liuciferį užpiso. Užkniso sėdėti pogrindyje, vilkėti juodai ir kas rytą klijuotis ragus bei uodegą. Karnavalas. Nebegalėjo jis daugiau rimtu veidu žiūrėti į Tamsos Armijos piarščikus, per teliką ir žurnaluose pasakojančius apie žvaigždžių išsidėstymą ir Zodiako ženklus.
Nusibodo viešųjų ryšių skyrius, visoms naujienų tarnyboms tiekiantis horoskopus. Nėra tokio socialinio sluoksnio, kuriam per penkias minutes speciali programa negalėtų pagaminti horoskopo. Tokio, kad jame tas socialinis sluoksnis iškart atpažintų savo gyvenimą ir vertybes.
Nusibodo Liuciferiui priešininkų klano nesąmonės. Štai – šarvuotas jų Krikštatėvio automobilis. Keistoka, ar ne? Juk tas veikėjas turėtų būti arčiausiai jų propaguojamo dievo – tad kodėl jis nedrįsta pasitikėti jo valia? Atsakymas paprastas. Jo likimas yra ne dievo, o priešų klano rankose. Ne nuo dievo valios jis slepiasi po šarvu, o nuo konkuruojančios brigados kulkų.
„Kas bus – tas bus“ – tarė sau Liuciferis ir sukišo juodas drapanas į krosnį. Ten pat nukeliavo liaudies meistro iš medžio drožti ragai ir iš lininės virvės supinta uodega. Užsuko pas kaimyną ir už butelį vodkės gavo nutrintus languotus flanelės marškinius, nutrintus džinsus ir keistos formos raudoną pūkinę striukę su neįskaitomu užrašu ant rankovės.
Apsitaisė štai taip ir plika galva išėjo gatvėn. Švietė saulė ir švietė jo akys. Juk jis – Liuciferis. Šviesos nešėjas, o ne aktorius, kuriam buvo liepta vaidinti velnią. „Tebūnie šviesa“ – murmėjo jis sau.
Ir niekas nekreipė į jį dėmesio – buvo panašus į pora burnelių išmetusį santechniką ir tuo baisiai džiaugėsi.
>>
Skelbta: Facebook, 2013
