Nieko kito nebesugalvojo, kaip įsipilti ko nors stipresnio. Buvo tamsu, nes vakaras. Gatvė už lango tuščia. Paskutinė diena prieš Kalėdas. Buvo žvarbu, nes jobani pensininkai užsuko šildymą tiek, kad vanduo stiklinėje galėjo užšalti. „Ir eikit nachui“ – sumurmėjo jis. Susirado bonką, įsipylė, apsivilko paltą, užsivyniojo šaliką, užsimetė kepurę ir iki galo atsidarė langą. Geriau netapo, tačiau dabar bent jau rūkyti galėjo patogiai atsisėdęs ant sofutės prieš neveikiantį teliką. Po trečio stiklo ir ketvirtos iš eilės cigaretės jis tyliai tarė: „alkoholis – geriausias mano draugas“. Paryčiais sušalusi jo siela paliko dar šaltesnį kūną ir išskrido pro atvirą langą. Lauke spiegė šaltis, o vėjas nešiojo besmegenes snaiges. Jo kūnas sudrebėjo paskutinį kartą.
>
Tuo tarpu kitame namo gale jau visai senas vyras pagaliau užmigo. Visą naktį jis prasėdėjo prieš juodą langą. Langas buvo uždarytas, bet jo padėvėtą kūną laužė skausmai, kurių priežasties tokiame amžiuje net neverta ieškoti. Jo namai buvo pilni šlamšto – ne šiukšlių, o seniai nejudintų daiktų. Daiktų, sprogstančių nuo prisiminimų. Praeities prisigėrusių dulkių. Dulkių, kurios šiame pasaulyje jau nebeturi jokio šanso. Vakare jis apsivilko kandžių sukapotą megztinį, kurį jau-neprisimenu-kada mezgė žmona. Amžiną jai atilsį. Sėdėjo priešais langą ir tylėjo. Gėrė karštą vandenį, nes nieko padoresnio išgert ar užkąst neturėjo. Taip ir sėdėjo – su skylėtu megztiniu ir karštu puoduku rankoje ir suko laiko mašiną atgal. Dabar tik tai ir teveikdavo, nes dabartis buvo juoda ir tuščia. Nebuvo tiek nukvakęs, kad nesuprastų, jog užsiima niekais. Bet jam buvo pochui. Paryčiais nuovargis nugalėjo alkį, šaltį ir skausmus. Nenusirengęs atsisėdo ant lovos. Paskui iš lėto užsikėlė kojas. Jo siela jau senokai čia nebegyveno. Tupėdavo tarp plaukų pro ausį galvon tik uodegą įkišusi. Ji pakilo ir dingo pro durų plyšį. Jo kūnas suglebo ir virto akmeniu.
>
Tuo tarpu gretimoje laiptinėje dar visai jauna moteris juodu flomasteriu tepliojo savo namų sienas. Iš pradžių rašė keiksmažodžius, paskui tiesiog suko ratus. Kai viena ranka nuvargdavo, imdavo flomasterį į kitą. Kai flomasterio pėdsakas tapdavo pilkas, imdavo kitą flomasterį. Turėjo jų visą dėžę. Mat buvo lyg ir dailininkė. Nevykęs savo tėvų, garsių menininkų, atspindys. Jie niekada ja netikėjo, o ji – taip ir nesuprato kodėl. Gal jos iš viso nenorėjo? Gali ji nuo pat gimimo buvo klaida. Kai sienos buvo padengtos gracingai ratu besisukančiais ornamentais, ji prie sienų stiliaus priderino grindis ir baldus. Paskui, pasilipusi ant stalo ir pririšusi flomasterį prie šepečio koto sutvarkė lubas. Ketino imtis spintose esančių daiktų ir rūbų, tačiau pasijuto žvėriškai pavargusi. Pažiūrėjo į laikrodį. Jau rytas. Tuomet iš stalčiaus išsitraukė peilį, visiškai nusirengė ir nupėdino į vonią. Atsisėdo, paleido karštą vandenį, užsimerkė ir suleido peilio dantis ir ranką šiek tiek aukščiau riešo. Vanduo paraudo. Kol dar turėjo kvapo, dažė pirštą į kraują ir piešė tokius pat ratus ant vonios sienos. „Štai koks dramatiškas paveikslo akcentas… štai koks dramatiškas paveikslo akcentas… štai koks dramatiškas paveikslo akcentas...“ kartojo lyg užstrigusi plokštelė, kol jos sielai pasidarė per karšta ir ji movė iš vonios lauk. Jos kūnas suglebo ir nuslydo vandenin. Ant grindų srovele ėmė varvėti rausvas vanduo. Po kelių valandų jis ir vėl tapo skaidrus ir švarus.
>
Tuo tarpu name priešais viename mažame bute šviesa degė visą naktį. Ten lovoje gulėjo berniukas. Jo liesą kūnelį purtė nežmoniškas karštis ir drebulys. Jis blaškėsi ir dejavo. Ir vis krisdavo į gergždžiančio kosulio priepuolius, kurie be gailesčio draskė jo tėvų širdis. Gydytojai taip ir neatvažiavo, o rėkiančiam tėvui telefonu kažką nerišliai aiškino, apie gausybę iškvietimų, įstrigusią sniege mašiną ir sprogusią padangą. Jie laukė, nes per tokį šaltį nešti vaiką į lauką nedrįso. Berniuko siela laikėsi iš paskutiniųjų, tačiau paryčiais ir ji palūžo. Suriesta gailesčio jis išsiveržė lauk ir atsisveikindama spustelėjo plonus berniuko pirštelius. Tuomet švelniai nubraukė plaukus nuo veido fotelyje iš nuovargio užsnūdusiai motinai ir nušluostė jau pradėjusią džiūti ašarą. Dar kartą beviltiškai mostelėjo ir dingo kiaurai sieną. Berniukas susirietė į kamuoliuką ir nurimo. Po penkiolikos minučių prie lovos klūpantis tėvas palietė vaiko kaktą. Tuomet atsilošė, užsimerkė ir iki kraujo persikando lūpą. Ir daugiau niekada nebesišypsojo.
>
There‘s an ocean between where I am and where i wanna be.
>>
Skelbta: Facebook,2010 lapkričio30 d.
