Tamsa yra lyg gripo virusas. Atšliaužia. Slenka apkabindama medžius, glostydama nugeltusią žolę, švelniai bučiuodama kiekvieną kampą. Po trijų dienų užkratas ima veikti. Oda šiurpsta, plaukai slenka, nagai skeldėja, organai dejuoja. Sėdi Van Gogas ant pintos kėdės ir prieš akis rankoje laiko ką tik nurėžtą savo ausį. Žiūri pro ją į saulę ir mato rausvą spingsulę. Ir jau neprisimena Van Gogas, kad į saulę reikia žiūrėti kitaip. Nesupranta, kad mato ne saulę, o kulkos skylę savo smegenyse. Tamsa siūbuoja jo kūne kaip juodas vynas metalinėje taurėje, iš nosies vinguriuoja pilki dūmai, o pirštai dreba lyg pelės uodega. Kūnas priešinasi. Kiekviena ląstelė kovoja iš paskutiniųjų. Akimirkai pramuša tamsos dangtį ir Van Gogo akys vėl ima matyti. Tuomet jis galvoja. Aš žinau, kas yra. Aš suprantu, kas vyksta. Aš moku būti kitaip ir kitoks. Aš galiu skirti blogį nuo gėrio. Bet lastelės jėgų turi tik akimirkos atakai. Jaučiu kaip plazma užtemsta. Juodas kraujas ir juodi dūmai. Juoda saulė pro mano pūvančią ausį. Kaip greitai nukirsta šaka virsta pelenais. Mano tamsios akys ieško poilsio vietos. Tamsa aš užsiklosiu. Black is beautiful.
>>
Skelbta: Facebook, 2011 lapkričio 11 d.
