Jis gulėjo ant nugaros ir nejautė nei skausmo, nei jaudulio. Nerimo taip pat. Nejautė ir kone viso kūno, o pajudinti galėjo tik kairę ranką. Nieko kito jam neliko tik galvoti. Todėl ir galvojo. Kartais kairės rankos pirštų galiukais lėtai ir švelniai liesdavo savo veidą – lyg aklasis mėgindavo paskutinį kartą be veidrodžio suvokti savo bruožus. Nebuvo gydytojas, kad galėtų nustatyti diagnozę, tačiau jautė, kad pabaiga yra čia pat. „Keistas jausmas, kad jį kur galas“ – tyliai kalbėjosi pats su savimi. Daugiau pasikalbėti nebuvo su kuo. Niekada nemanė, jog pabaigą galima jausti kiekvienu kūno centimetru.
Prisiminė neseniai matytą filmą. Ant grindų guli vokiečių karininkas, mėginęs nusišaut, kai amerikonų kareiviai įžengė į jo valdomą koncentracijos stovyklą. Iki galo nusišaut nepavyko, todėl dabar gulėjo raudonais burbulais nuklotu veidu ir virpino pirštus siekdamas šalia nukritusio pistoleto. Norėjo dar kartą pamėginti arba nušauti ant laiptų pasirodžiusių amerikoną. O gal ir ne. Nesuprasi.
„Greičiausiai ant visko jam buvo nusispjaut“ – sumurmėjo mėgindamas suvokti kiekvieną savo lūpų virptelėjimą. Jam taip pat niekas nerūpėjo. Jausmas dėl kurio vertėjo gyventi. Vertėjo blaškytis po pasaulį desperatiškai ieškant jo prasmės, kad dabar alptum iš laimės suvokdamas, jog tuštuma ir beprasmybė yra tobulos. Šalia tupinti pabaiga valė proto ir jausmų lentynas. Vienas po kito tirpo žmonių vaizdai – nekęstų, mėgtų ir mylėtų. Nebuvo gaila nė vienos padarytos klaidos. Nerūpėjo pasiektos pergalės ir pasiekimai. „Don‘t let me die still wondering what I left behind“ – galvoje suskambo kažada mėgta daina. Klydo jie, klydo. Gyvendamas galvoji, kas būtų, jei būtum nusprendęs priešingai. Kaip būtų nukrypęs gyvenimas, jei būtum pasukęs ne dešinėn, o kairėn. O dabar – jokio skirtumo. Kuo daugiau neišnaudotų galimybių – tuo mažiau bereikalingų prisiminimų pabaigoje, kai prisiminti nėra jokio reikalo. Kuo mažiau nutikimų tavo gyvenime, tuo greičiau mirdamas pasieki tuštumos nirvaną.
Vienintelis įdomus klaustukas buvo apie tai, kas bus po to. Jis niekada į šį klausimą nesigilino. Ir dabar – tiesiog buvo įdomu. Aktyviausiai bilietais į „Po To“ prekiavo visokio plauko religijos, tačiau jomis jis niekada dorai nesidomėjo. Per mažai mokėjo krikščionių kunigams. Nerodė pagarbos ritualams. Niekino šventas knygas. Nedraugavo nei su Buda, nei su… Velnias, net vardų prisiminti negalėjo. Rojus, pragaras, reinkarnacija ar dar kas nors. Dauguma pasaulio žmonių dar gyvi būdami nusprendžia, ką norės veikti po mirties.
„Tokiems, kaip aš turėtų būti kokia nors neutrali teritorija“ – svarstė. Krikščionys manęs nepriims, budistai manimi nesirūpins, musulmonams aš neįdomus. O gal bus smagu? Bastytis po nomenslandą, kuriame nėra maldos namų, kalėjimų ir parduotuvių. Kur nesi niekam įsipareigojęs, kur nėra nei meilės, nei neapykantos.
Vaizdas pradėjo lūžinėti ir garsas tapo nešvarus. Ausyse ūžė ir šaudė. Akimis ėmė bėgti spalvotos juostos – nuo viršutinio kairio ekrano kampo į apatinį dešinį. Iš paskutiniųjų susikaupė mėgindamas išsilaikyti beprasmėje nesvarumo būklėjo. Dar kartą pamėgino paliesti savo lūpas, tačiau ranka nebepakilo. „Fuck you all“ – dar spėjo sumurmėti.
>>
Skelbta: Facebook, 2010 lapkričio 08 d.
