Štai stoviu vienišas kaip kiemo apšvietimo stulpas. Atsirėmęs į dar sovietiniais laikais pastatytą savo gyvenimą aptrupėjusiomis plytomis. Virš galvos švinu slegia purvinas dangus. Krenta žemyn riebaluotas lietus ir gula dulkėta rasa ant akinių stiklų. Ir vaizdas liejasi, ir matosi nedaug bei netoli. Ištiesiu ranką, o regiu pagalį bukai kurčiu galu. Mano raukšlėtą ir plaukuotą karmą, kuri lyg koks vėžys išsikerojusi iki padebesių skerdžia aštrus lėktuvo sparnas. Kaip skustuvas. Kaip skustuvas. Kas jūs, skrendantys pro šalį? Kodėl nepalaukiat seno stulpo? Mano lempą supylė chuliganai, todėl siela – aptemus ir kurčia. Apėjusi voratinkliais ir knibždanti tarakonais. Stoviu ir jaučiu kaip tipena tarakonų kojytės viduje. Trep trep. Trep trep. Kaip čeža jų ūsai gaudydami radijo bangas. “Vienas namuose aš darau ką noriu“ – pro triukšmą girdisi Džordanos balsas. Vargšeliai. Nebus čia jūsų namai. Nerasite jūs čia nei koldūnų, anei cepelinų. Ir lašinių čia nėra. Čia – tuščia ir nyku. Mirsit, nelaimėliai, badu. Nepasisekė jums. Reikėjo eit pro šalį – juk netoliese riogso prašmatnus šiukšlių konteineris, kupinas celiuliozės, plastmasės ir kondensatorių. Puikus konteineris, inteligentiška dėžė. Vakarais išeina pasivaikščioti. Renka pievoje ramunes. Sėdi ant Vilnelės kranto, svajodamas apie meilę. Apie gracingą šiukšlių dėžę, metalinę ir žvilgančią…………….. STOP STOP STOP!!!! Stabdom kamerą!!! – šaukia režisierius. Kartu girdisi atviras stulpo juokas. Kas, blet, šitą debilą čia atvedėt? Kas čia per improvizacijos???? Tekstas juk netoks!!!! – toliau klykauja režisierius. Stulpas apsisuka, susikiša rankas į kišenes ir toliau kvatodamas išeina į lauką. Grįžta į savo vietą, atsidaro bonką alaus ir tyliau sau murma: gerai aš čia juos išdūriau, ane? gerai aš čia juos išdūriau, ane? gerai aš čia juos išdūriau, ane?
>>
Skelbta: Facebook, 2010 rugsėjo 15 d.
