“Eksperimentuodamas, pamačiau, kad galiu kurti savo pasaulį, savitą, skirtingą nuo kitų. Kiekvienas menininkas nori tapti savitas ir nebūti pasekėju. Mane visą laiką traukė kalbėti simboliais. Aš pradėjau ieškoti ir įvesti į savo paveikslus pseudosimbolių, paskui atsirado prizmės, kabantys rutuliai, natūralistiniai vabzdžiai. Aš pats savo paveikslus pavadinčiau asociatyviais. Turinio juose kaip ir nėra. Yra daiktai, kurie gali kelti asociacijas, kurie tarsi veda ant kelio, kaip gera poezija – perskaitai kelias eilutes ir gauni nuotaiką, kuria gali gyventi. Aišku, mano daiktai nėra atsitiktiniai – visi jie yra mane supantys daiktai. Ir Žalakevičius visuomet taip sakydavo: paišai tik tai, ką matai po nosim. Sakiau jam, kad man to užtenka. Aš atkuriu pasaulėlį, kuris mane supa. Visuomet siekdavau irealumo, pats daiktų išdėstymas kūriniuose būdavo alogiškas. Irealumo pomėgis atėjo iš literatūros – man visada patiko ireali, neišsakanti visko iki galo literatūra. Iki šiol žavi paslaptis. Paveiksluose yra to, kas mane domina literatūroje. Tik čia bandau tą įgyvendinti plastiškai.” Iš pokalbio su Vytautu Kalinausku, 1998 spalio pabaiga.
Jaunesnės kartos dailės kritikui nėra lengva, kad ir trumpai, apibūdinti Vytauto Kalinausko kūrybą. Mat šio menininko biografija vingiuoja neįprastais XX a. antros pusės lietuvių dailei keliais.
Nėra lengva šį menininką įterpti į šnekų apie pastarųjų penkiasdešimties metų lietuvių dailę kontekstą. O tai reiškia, kad nepavyks išsisukti pažėrus keletą stereotipų, kuriais paprastai apibûdinama lietuvių dailė nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos iki šio dešimtmečio pradžios.
Tad man, lietuvių dailės pasaulį pradėjusiam stebėti būtent šio dešimtmečio pradžioje, nebelieka nieko kito kaip klaidžioti po tamsų kambarį ir tikėtis, kad atpažįstu klaidžiame kelyje pasitaikančius objektus. Tegaliu tikėtis, kad rankos nemeluoja ir siunčia tinkamus signalus smegenims – jei rankos liečia stalą, viliuosi, kad ir mano smegenyse atsiranda stalo, o ne kėdės atvaizdas.
Aš tiek mažai žinau apie Sovietinės Lietuvos dailæ! Jaučiu, kad tie, kurie žino daugiau, mane nuolat apgaudinėja.
Eilinis meno mėgėjas, besidomintis to laikotarpio mūsų daile gali gauti itin mažai informacijos. Be abejo, kalbu apie informaciją, tampančią vieša, t.y. pasirodančią žiniasklaidoje ir kitomis panašiomis formomis (knyga, kinas, etc.). Be to, beveik visais atvejais tai yra antrojo ar net trečiojo laipsnio informacija.
Mes gauname anų laikų meno gyvenimo liudininkų šiandienes nuomones apie jų jaunystę. Arba nuomones apie nuomones.
Sovietinių laikų istorija – prisiminimų istorija. Tuo pat metu, tai laikotarpis, turintis tiesioginės įtakos asmens funkcionavimui šiandieną. Mat vieno ar kito žmogaus elgesys sovietiniais laikais, neretai lemia jo socialinį prestižą dabar. O kadangi anuos laikus pažįstame iš pasakojimų, galime įtarti, kad istorija falsifikuojama.
Juk neverta pasakoti tiesos, jei dėl to gali nukentėti. Galų gale susiformuoja tam tikri elgesio sovietiniais laikais variantai, kurie tampa pavyzdžiu visiems apie tuos laikus pasakojantiems. Taip socialiniai stereotipai pradeda įtakoti realybę.
Kaip jau rašiau, Vytautas Kalinauskas iškrenta iš šio konteksto. Dėl to Kalinauskas stebina. Praleidau su juo keletą vakarų kalbėdamas apie praeitį. Labiausiai į ausį krito lengvumas, lydėjęs visus menininko pasakojimus. Jau vien tai režia ausį.
Vis tik, atrodo, mūsuose aukščiausio įvertinimo sulaukė Samuolio linija. O tai simbolizuoja kančią, alkį, ligas, pamišimą, alkoholizmą. Ir, be abejo, ekspresionizmą. Tuo tarpu Kalinauskas, 1947-aisiais patekęs į J. Miltinio teatro studiją, tapo režisieriaus “pasiuntiniu”. J. Miltinio rengiamiems vakarėliams jis pirko vyną, cigaretes, virė kavą. Vynas, cigaretės, kava – pokarį mes išmokyti regėti kitaip.
Pokalbis su Kalinausku ir toliau vyko panašia gaida. Klaidžiodamas po kūrinių miųką, ėmiau suprasti, kad ir jie, ne tik paties menininko elgsena, netelpa į mūsuose jau funkcionuojančio “tyliojo modernizmo” apibrėžimą.
Pamenate, bûtent taip vadinosi pirmoji Lietuvoje paroda, kurioje mėginta apibrėžti Lietuvos dailės sovietiniais laikais situaciją. Tiesa, Elona Lubytė, parodos kuratorė, nė neketino duoti visų to meto reiškinių apibrėžimus – ji orientavosi į neoficialiąją dailę.
Taip pat prisimename, kad Kalinausko toje parodoje nebuvo, nors jis ne daugiau flirtavo su valdžia bei nemažiau rengė vadinamųjų “neoficialiųjų” parodų, nei kai kurie “Tyliojo modernizmo” dalyviai.
Galima spėti, jog Kalinauskas toje parodoje nedalyvavo būtent dėl to, kad jo kūryboje trūksta švininio sunkumo. Taigi priežastys buvo greičiau estetinės, nei socialinės (t.y. dalyvavimas neoficialioje to meto dailės veikloje).
Žvalgantis po Vytauto Kalinausko kūrinius, ekspresionizmo tikrai sunku aptikti. Kaip žinia, ekspresionistas emociniu santykiu su aplinka grindžia ne tik kūrybos procesą, bet būtent šį santykį atspindi ir kūrinyje bei reikalauja atitinkamos žiūrovo reakcijos.
Vytauto Kalinausko kūriniai artimesni tai modernizmo tendencijai, kuri vertina pastangas fiksuoti metafizinį pasaulį. O tai yra kūrinio paviršiaus (formos) transformacija į ertmę, atveriančią už mūsiškosios teritorijos esančią erdvę. Arba paslaptį, kaip pats Vytautas Kalinauskas sako šio teksto pradžioje pateiktoje mūsų pokalbio ištraukoje.
Vytautas Kalinauskas viename iš savo interviu nesutiko būti vadinamas modernistu. Kūrybines pastangas jis mieliau įvardijo kaip “savęs ieškojimą”, o ne vienokios ar kitokios programinės pozicijos patvirtinimą.
Atsisakydamas žengti į “tyliųjų modernistų” būrį, Vytautas Kalinauskas kaip tik ir tampa kuo tikriausiu modernistu, tuo pat metu dar ir išvengdamas mėginimo koreguoti savo praeities situaciją. Mat šiandien kalbant apie Sovietinės Lietuvos laikus, modernisto vardas menuose iš principo atitinka disidentą visuomeninėje veikloje. O disidentizmas yra vienas iš geriausių taškų šiandienos visuomeninei karjerai.
Nesupraskite manęs neteisingai. Aš neabejoju disidentizmo egzistavimu. Greičiau kalbu apie tuos, kurie gauna disidento pažymėjimą atgaline data. O juk į šiuos, tiek pat ideologizuotos atgalinės saviidentifikacijos spąstus, pakliuvo ir nemažai menininkų.
Modernizmas, tapdamas visuomeniniu idealu ir užtikrindamas oficialiai vertinamą menininko įvaizdį, virsta aukštyn kojomis. Modernistas, visais laikais savo noru skubėjęs į visuomenės pakraščius, tampa dvaro dailininku. Ar tik modernizmas netapo šiandieninės Lietuvos valstybine daile?
Tačiau grįžkime prie Vytauto Kalinausko. Kalbėdamas su juo, dažnai girdi žodį “formalizmas”. Formaliųjų meno kūrinio verčių absoliutinimas ir yra vienas esminių modernistinio menininko poþymių. Byloja forma. Galimybė puoselėti kūrinio formą kompensuoja net ir ideologinius kompromisus.
Dėmesio, pasiekiame dar vieną svarbų tašką! Žinia, dauguma Lietuvos menininkų sovietiniais laikais gelbėjosi formos tyrinėjimu. Būtent tai šiandien laikoma vertingiausiu jų kūrybos sluoksniu. Prisiminkime kad ir Joną Švažą. Kaip tik dėl to buvo galima nesunkiai patenkinti ir ideologų reikalavimus, nes pastariesiems reikėjo ne tiek formos, kiek literatūros. Puikiai žinomi atvejai, kai to paties kūrinio pavadinimas kardinaliai skirdavosi jį pristatant draugams dailininko dirbtuvėje ir oficialioje parodoje. Panašių atvejų pakako ir Vytauto Kalinausko biografijoje.
Tačiau svarbu tai, kad savo kūrinius Vytautas Kalinauskas vertina tik pagal formaliųjų ieškojimų sėkmę. O ideologinį spaudimą jis komentuoja paprastai ir genialiai: “Jei nori dainuoti, o gali tai daryti tik giedodamas bažnyčios chore, tai ir giedi iš natų, kurias ten gauni”.
O tai reiškia, kad kūriniai, paklūstantys tuometiniams oficialiųjų parodų reikalavimams nėra besąlygiškai atmetami. Jie – integrali kūrybos dalis, kuriuose randame tuos pačius evoliucijos ženklus, kaip “stalčiaus” kūriniuose. Tai nuostata, atitinkanti realią situaciją – oficialusis menas egzistavo ne tik totalitarinėse valstybėse. Jo yra visur.
Pasitelksiu keletą pavyzdžių iš pokalbių su pačiu menininku:
“Aš trejus metu buvau grafikų sekcijos pirmininku. Kai būdavo rengiamos teminės parodos, reikėdavo agituot, kad kiti padarytų darbų, o ir pats kažką turėdavau padaryt.
Pavyzdžiui, paroda “50 metų Spalio revoliucijai”. Aš susiradau temą ir sukūriau triptiką. Viena dalis – “Žirmūnų vaikai”. Žirmūnai ką tik buvo pastatyti, laikyti itin moderniu rajonu, jo architektai gavo TSRS valstybinę premiją. Šiame raižinyje vaikai gaudo aitvarą, o jame – Katedra ir inkrustuoti senamiesčio gabaliukai. Mintis – vaikai, persikėlę gyventi į naujus rajonus, negali pamiršti senamiesčio. O formaliai šis darbas buvo išraižytas visiškai šiuolaikiškai.
Antra triptiko dalis – “Žirmunų tiltas” – virš tilto tie nauji Žirmūnų blokiniai namai, o vandeny atsispindi senamiestis. Trečiasis darbas buvo pavadintas “Į šventė” ar “Į demonstraciją”, dabar jau nebeatsimenu. Jame daugybė veidų, žmonės nešasi balionus, ant kurių atsispindi senamiesèio fragmentai.
Kitas pavyzdys – triptikas “Elektrėnai”. Man tiesiog buvo įdomu pažaisti, kūriau tarsi abstrakciją, sudarytą iš daugybės linijų – formalūs ieškojimai ir tiek. Aš pasirinkdavau tokias temas, kad galėčiau ir eksperimentuoti, ir pataikyti į parodos tematiką.
Pamenu, išraižiau kelis darbus, skirtus mūsų kaimui. Viena graviūra vadinosi “Laukininkystės brigada išeina į darbą”. Ant kartono priklijavau sudžiovintų augalų ir spalvotai atspausdinau – mėlynas dangus, žalia pieva ir tikri augalai. Išraižiau mergas su grėbliukais, kauptukais ir vieversėlį, besiruošiantį joms skirsti iš po kojų. Tad yra kaimo tema, todėl ir atsiranda mergos. O laukas ar tarybinis, ar privatus, vis tiek apkaupti reikia. Tik pavadinimą ” Laukininkystės brigada išeina į darbą ” dabar galima pakeisti “Kaimo mergos eina į darbą”. Išraiškos priemonęs būdavo tos pačios kaip ir darbuose, kuriuos dariau sau, tik tema suvedama į labai aiškų siužetą”.
Kaip tik dėl ką tik minėtų priežasčių, Vytauto Kalinausko kūryba iki šiol vikriai teka ta pačia vaga, kuriai politikos kūliavirsčiai neturėjo didesnės įtakos. Jis yra vienas iš nedaugelio mūsų menininkų, tęsiančių modernistinius ieškojimus ir nebandančių šių ieškojimų iš naujo ideologizuoti.
Lietuvoje labiau paplitės priešingas variantas – modernistinis kūrinys programiškai priešinamas tam, kas neatitinka šio kūrinio struktūros, visų pirma – naujosioms dailės formoms. Be abejo, klasikinis modernizmas iš principo yra priešiškas: jis vystėsi kaip kraštutinė alternatyva vienam ar kitam vyraujančiam socialiniam reiškiniui.
XX a. pradžioje tai buvo buržuazinės visuomenės vertybės, Sovietų Sąjungoje – totalitarinė ideologija. Tačiau šiandien vaisingas turbūt yra tik Vytauto Kalinausko kelias, kuriame vis dar modernistinis kūrinys atsiranda kaip vienas iš daugelio galimų kūrinio variantų.
Praėjusių metų lapkritį Šiuolaikinio meno centre surengta Vytauto Kalinausko paroda dar kartą tai įrodė. Seniai buvau beregėjęs tokios stiprios koncentracijos modernistinės dailės reiškinį. Įdomu tai, kad šį kartą regėjome ne tiek Vytauto Kalinausko kūrinių, kiek paties Vytauto Kalinausko parodą. Daugumą kūrinių menininkas pateikė tokiu bûdu, kad juos apžiūrėti tapo itin sunku arba visai nebeįmanoma.
Tai ir paslėpti ankstyvieji paveikslai, regimi tik pro durų akutė, ir susisukusi grafikos juosta, svarbesnė nei šimtai ją sudarančių atspaudų, ir Vytauto Kalinausko apipavidalintų knygų rietuvė, kurioje knygos sukrautos taip, kad visi pavadinimai apvirtę aukštyn kojomis. Tačiau visur regima biografija, parodos dalys egzistavo tarsi menininko gyvenimo taškai, kuriuos jau ir pats menininkas įmetęs į praeities dėžutę.
Tuo pat metu buvo nesunkiai pastebima strategija, turėjusi šią, totaliai modernistinę pasaulėvaizdą, integruoti į dabarties meno kontekstą. Instaliacija, performansas, video – visa tai šiandienos menininkų kalbos elementai. Taèiau Vytautas Kalinauskas šiomis kalbos formomis apgaubė idėją, kuri ryškiausia visoje jo kūryboje – mėginimus sekti paslapties pėdomis, nebūtinai ją atskleisti, bet, mažų mažiausiai, įvesti žiūrovą į teritoriją, kurioje nebegalioja mūsų fizinio pasaulio dėsniai.
>>
Skelbtas: Kultūros barai, 1999, Nr. 1.
