Jis sėdėjo kažkur įstrigęs. Akims nebuvo kur pasidėt – iš visų pusių jį supo nuobodžios architektūros kubai, kurių gyvybę liudijo tik vienas kitas logotipas ant fasado. Purvinos mašinos ir nė gyvos dvasios, nors architektūros languose šviečiančios lempos ir rodė, kad šiokios tokios gyvybės čia yra. Tik štai strigulys jo buvo ne geografinis, o chronologinis. Ausyse skambėjo muzika ir dėl to ausims, kitaip nei akims, pasidėti buvo kur. Garsas, perėjęs visus ausų kanalus, suko smegenų laikrodį atgal. Tolyn, gilyn, kažkur. “Kažkur – pats blogiausias žodis” – pagalvojo jis. Aha, geriau žinoti savo kelionės tikslą. Net jei keliauji atgal, link taško, kuriame šitą muziką išgirdai pirmą kartą ir sukai ją tol, kol garsas susigyveno su vaizdais, daiktais ir žmonėmis. Kaskart ją išgirdus jie grįžta. Vaizdai, spalvos, pavidalai. Laikas varo į priekį, garsas varo atgal. Pats laikas kviesti Jungtinių Tautų Taikos Dalinius, nes tik jie žino, kaip sutaikyti geografiją su chronologija. Taika geriau, nei karas. Meilė geriau už neapykantą. Juoktis geriau, nei verkti. Gyventi geriau, nei mirti.
>>
Skelbta: Facebook, 2010 gruodžio 03 d.
