Mes iš paskutiniųjų veržiamės į šviesą. Šviesos trupinius jaučiame pirštų galiukais ir tai šen tai ten želiančiais plaukais. Lendame per grumstus, akmenis ir žvyrą. Rangomės kaip žalčiai, išmoningai aplenkiame šaknis ir neriame kiaurai pernykščius lapus. Išgeriame jūras ir prasigraužiame pro kalnus. Mūsų niekas negali sustabdyti. Šviesa mus šaukia ultravioletiniu balsu. Pasisaugok. Nesipainiok ant mūsų kelio. Mes pjauname skaudžiai ir spjaudomės nuodais. Šėtono gumbai svajojantys apie angelus skaidriais lyg salotų lapai sparnais. Tokios mes jau esame, tos bulvės.
>>
Skelbta: Facebook, 2010 birželio 22
