Gyveno kartą toks kaimietis. Tiksliau – į kaimą išvykęs miestietis. Inžinierius. Išvažiavo jis dėl to, kad norėjo sukonstruoti aparatą, kuriuo galėtų į mėnulį nuskristi. Mieste jam vietos nebuvo, todėl pardavė butą, baldus, vaizdo bei garso aparatūrą, automobilį ir nusipirko trobą kaime kartu su kluonu ir svirnu. Ir pradėjo savo aparatą ten konstruoti. Kaimiečiai iš jo juokėsi, giminės jį prakeikė, o gyvenimo būdo laidos užsukdavo tik tuomet, kai nebeturėdavo ką per teliką rodyti. Metai bėgo, inžinierius pliko, tačiau savo sumanymo nemetė. Žmonos nesusirado, draugų neturėjo, o giminaičių net vardus pamiršo. Niekas juo netikėjo. O jis ėmė ir pasiekė savo.
Vieną naktį kaime lyg kas sprogo. Tie, kas nemiegojo prie inžinieriaus namo matė ugnies stulpą. Iškvietė gaisrininkus ir policininkus. Tačiau šie nieko nerado. Nei žmogaus, anei nusikaltimo sudėties. Inžinierius dingo. Lyg skradžiai žemėn prasmego. Ir nebesugrįžo.
Jo gerą kaimo girtuokliai išnešiojo, o kluoną ir svirną vaikigaliai supleškino. Dabar ten stovi tik namas – juodomis langų duobėmis ir kiauru stogu. O kur yra inžinierius – niekas nežino.
>
Vonnegutas Skerdykloje Nr. 5 rašė taip: „Filmas buvo apie Antrąjį pasaulinį karą, apie amerikiečių bombonešius ir jų narsias įgulas. Iš kito galo jo turinys buvo toks: Nuo aerodromo Anglijoje atbuli pakilo skylėti amerikiečių lėktuvai, pilni lavonų ir sužeistųjų. Virš Prancūzijos ant jų atbuli užskrido vokiečių naikintuvai ir iščiulpė kulkas bei skeveldras iš kai kurių lėktuvų ir įgulos narių. Tą patį padarė ir su nukritusiais ant žemės amerikiečių bombonešiais, ir tie atbuli pakilo ir užėmė vietas rikiuotėje. Rikiuotė atbula praskrido virš liepsnojančio Vokietijos miesto. Bombonešiai atidarė bombų liukus, išspinduliavo stebuklingą magnetinę jėgą, kuri sutraukė gaisrus į cilindrinius plieno konteinerius, o tuos konteinerius sukėlė į lėktuvus. Konteineriai sulindo į lėktuvų pilvus ir tvarkingai sugulė ant bomboturių. Vokiečiai ant žemės irgi turėjo stebuklingų prietaisų – tokių ilgų plieninių vamzdžių. Su tais vamzdžiais jie iščiulpė dar šiek tiek skeveldrų iš įgulos narių ir lėktuvų. Tačiau vis tiek liko sužeistų amerikiečių bei smarkiai apgadintų lėktuvų. Bet virš Prancūzijos vėl užskrido vokiečių naikintuvai, suremontavo lėktuvus, sugydė žmones. Bombonešiams grįžus į bazę, plieno cilindrus nuėmė nuo bomboturių ir nuplukdė atgal į Jungtines Amerikos Valstijas, ten kiaurą parą dirbančiuose fabrikuose juos išardė, jų pavojingą įdarą pavertė rūdomis. Ypač jaudino tai, kad šį darbą dirbo daugiausiai moterys. Rūdas nuplukdė į atokius rajonus. Ten specialistai užakė jas į žemę, paslėpė taip gudriai, kad jis niekada niekam daugiau nepakentų. Amerikiečiai lakūnai grąžino uniformas, virto mokinukais“.
>
Daryk ką nori. Sukis kaip gali. Šnekėk, rėk, rašyk. Būk respektabilus arba kovotojas su status quo. Bandyk mylėti arba neapkęsk. Galvok, kad tavo veiksmai turi kokį nors tikslą ir prasmę. Manyk, kad tavo reputacija ir įvaizdis turi realaus pagrindo. Galvok apie tai, kiek daug pasiekei. Ir savo jėgomis. Viską – savo jėgomis. Džiūgauk, kai aplinkiniai tave girs, tavimi žavėsis. Sukis kaip gali. Daryk ką nori. O vis tiek vieną dieną mirsi. Ir tą akimirką viską pamirši. Tavo širdį ir smegenis sprogdins skausmas, beprasmybė ir nežinia. Tu suprasi, kad viskas buvo veltui. Tuštybė ir tuštuma.
>
Neseniai perskaičiau, kad dinozaurai išnyko maždaug prieš 65 milijonus metų. O prieš tai jie Žemėje gyveno maždaug 165 milijonus metų. Aišku, skaičiavimai apytiksliai ir aš lengva ranka galiu pastumti kokį dešimtį milijonų metų į vieną ar kitą pusę. Bet ką, palyginus su tuo, reiškia tie keli tūkstančiai iki Kristaus gimimo ir keli tūkstančiai po jo mirties?
>
Noche Del Chupacabra.
>>
Skelbta: Facebook, 2011 kovo 16 d.
