Šiandien mane vijosi devyniolika raganų. Bet raganos – juokas. Raganos jau nebestebino, todėl veikti galėjau ramiai, racionaliai ir praktiškai. Jokių emocijų, išgąsčio ar dvejonių. Raganos pasirodė tuomet, kai niekas nebūtų nustebinęs. Net bulka su silkės uodega ir mersedeso ženklu ant nosies. O štai kas buvo prieš tai.
Ryte, dar akių nepramerkęs, pajutau, kad lovoje, šalia manęs kažkas yra. Taip būti neturėjo, todėl paskubomis ėmiau kratyti galvoje praeito vakaro scenarijų. Tuščias ir banalus – toks tas scenarijus buvo. Cepelinų nepersivalgiau, po mišką mėnesienoje nebėgiojau, bazilikų neuosčiau. Net petražolių ir tų nerūkiau. Sėdėjau vienas priešais televizorių su cukrinio runkelio dydžio kotletu ir spoksojau į juodą ekraną.
Televizorius seniai sugedęs, bet išeitį radau. Atsiverčiu programą, susirandu įdomią laidą, pasiimu kotletą ar kokį Rubiko kubiką dėlioju ir įsivaizduoju, kas toje programoje gero galėtų būti. Rekomenduoju – iki šiol televizija nenusivyliau. Kas vakarą randu ką įdomaus prasmingai pažiūrėti.
Gerai. Nukrypau. Taigi, buvo ramus, standartinis vakaras. Užkandau, pažiūrėjau teliką ir nuėjau miegoti. O dabar guliu ir jaučiu, kad kažkas šiltas virpa šalia. Galvoju – gal vis tik verta atsimerkti, nes taip ir visą dieną galima pragulėti. Visą gyvenimą. Atsimerkiu. Apsidairau. Tuščia. Ir niekas nevirpa. Užsimerkiu – vėl virpa. Ir šonas šyla. Atsimerkiu. Ir vėl nieko.
Išsiritu iš lovos, nusispjaunu, patrinu koja, užsidegu cigaretę. Dar kartą apsidairau. Kambarys tuščias. Dar kartą nusispjaunu ir einu vonion. Pasiimu dantų pastos, šepetuką ir brūžina savo palaikius dantis. Geltonus ir aptrupėjusius. Pasilenkiu prie čiaupo burnon vandens pasisemt. Atsitiesiu ir jaučiu kaip mano žarnos ima megztis į neišvejamą mazgą. Man už nugaros stovi Jis. Kažkas. Krabas. Avinas. Aštuonkojis. Senas diedas su riestais ragais ir iš burnos besiraitančiais čiuptuvais. Kaip nuo Satyricon albumo viršelio.
Staigiai apsisuku ir kaip koks Dovydas Galijotui duriu šepetėliu. Taikau į akį. Už nugaros nieko nėra. Vėl atsisuku į veidrodį. Už nugaros nieko nėra, bet pro dušo kabinos užuolaidą lenda keli glitūs čiuptuvai. Rangosi ir leidžia dūmus. Stveriu tą velnio užuolaidą ir plėšiu su visais varžtais ir vamzdžiais. Ten nieko nėra! Tik pageltonavęs dušo kabinos dugnas.
Paskubomis apsirengiu ir nuolat beisdairydamas lekiu į lauką. Grynas oras šiek tiek nuramina. Automobilyje turiu kirvį. Jis gali praversti. Lendu bagažinėn, pasiimu kirvį, sėdu, kirvį dedu ant kelių, imu ant keleivio sėdynės gulintį peilį, kišu į rakto skylę, pasuku, variklis užburbuliuoja. Staigiai šaunu pirmyn.
Važiuoju ir dairausi. Pro langą, po kojomis, į visus veidrodėlius, net į užpakalinę sėdynę karts nuo karto atsisuku. Ramu, tylu, tuščia. Pagaliau protas vėl dirba tinkamu rėžimu. Susidėlioju apytikslį planą, palikdamas daug erdvės improvizacijai. Jaučiuosi lyg Rubensas, eskizuodamas impozantišką gražuolę. „Mano planas tobulas, aš – genijus!“ – šaukiu visu balsu pro langą, prisimindamas kadaise matytą amerikonišką reality show. Tada, kai dar telikas rodė.
Kai tolumoje už nugaros pasirodo spiečius greitai artėjančių taškelių, net raumuo nesuvirpa. Suspaudžiu vairą ir iki dugno minu gazą. Mašina kriokia iš paskutiniųjų, o šalikelės medžiai susilieja į košę. Taškai artėja, pradedu matyti juodus rūbus, vėjyje besiplaikstančius plaukus, net žibančias akis ir tas matau.
Pradedu skaičiuoti. Devyniolika. Tiek ir turi būti. Laukiu net palinkęs. Pagaliau. Juodi rūbai lekia šalin, raganos lieka nuogos. Jų greitis didėja – nieko nuostabaus – elementari aerodinamika. Jos skrenda lyg plauktų po vandeniu – ištiesusios rankas į priekį ir vinguriuodamos visu kūnu. Nuostabus vaizdas, gaila nepasiėmiau molberto, dažų ir teptuko – juokiuosi prisiminęs savo rubensišką dvasią.
Dar labiau spaudžiu gazą. Kiek atsiplėšiu. Matau, kaip link manęs lekia aptakūs objektai. Gyvatės stiklainiuose. Cholera – taiko į lempas! Imu kaip beprotis sukioti vairą ir matau, kaip stiklainiai dūžta šalikelėje. Matau, kad vienas smauglys ištiesia ranka ir braukia pirštu sau per kaklą – „šakės tau“ – aiškiai nori pasakyti. „Fuck You“ – sakau jam iškilmingai mintyse.
Staiga pati pėda šoka nuo gazo ant stabdžio. Padangos žviegia, o aš prasimušu nosį į vairą. Pasipila krauja. „Velnias, rubaškę sukruvins“ – galvoju, bet rankos lyg prilipusios prie vairo, todėl negaliu įkišti dviejų pirštų į nosies skyles ir kraujavimą sustabdyti.
Pagaliau sustoju. Prieš mane – troleibusas. Spėjau. Ant troleibuso parašyta – „Jau dvidešimt metų einame laisvės keliu“. „Kur kur einame?“ – klausiu garsiai ir retoriškai, nes nuo įtampos visas kratausi ir jokio atsakymo nelaukiu. O ir nereikia man jo. Tie „mes“ man visiškai nerūpi.
Tuomet nuo troleibuso pasipila plytų kruša. Raudonos, geltonos, žalios plytos. Lekia žvėrišku greičiu. Net pasilenkiu – o kadangi vis dar kratausi – vėl ploju nosimi į vairą. Ir vėl pasipila kraujas, kuris ką tik buvo nustojęs bėgti.
Plytos skrieja pro šalį mano mašinos nekliudydamos. Vis dar pasilenkęs prie vairo matau, kad ant plytų parašyti gerų žmonių vardai, įstatymus gerbiančių įmonių pavadinimai ir iškilių asmenybių inicialai. Pakeliu galvą ir matau, kaip plytos talžo raganas. Viena po kitos sminga į jų nuostabius kūnus.
Išsitiesiu ir atsisuku. Išnešiau sveiką kailį. Ir vėl išnešiau sveiką kailį. „Aš – laimės kūdikis“ – galvoju. Bet širdyje kažko neramu. Žinau. Gaila man raganų. Nors elgiausi teisingai, viską dariau taip, kaip reikia – bet kažkur giliai širdyje troškau, kad nepasisektų.
Troškau tvotis į kokį pakelės medį ir išlėkti pro langą. Nukristi ant samanų ir užsimerkti. Ir jausti kaip mano sudaužytą kūną liečia 38 rankos. Jausti kaip šiurpsta oda, o pilvu žemyn gurga glotnus malonumo burbulas.
>>
Skelbta: Facebook 2010 rugpjūčio 03 d.
