Ji iš kažkur atsirado. Gal nusileido iš dangaus? O gal išniro iš upės ir žengė, o nuo jos rūbų varvėjo vanduo. Gali būti, kad ji tiesiog nulipo nuo medžio, kuriame sėdėjo ir nieko neveikė kokį šimtą metų. “Pakaks” – sumurmėjo sau. “Reikia ką nors padaryti” – pridūrė.
Nulipo kibiais ir plonais pirštais besilaikydama gruoblėtos medžio žievės. Medis jau miegojo (juk žiema čia pat) ir sapnuodamas tyliai murmėjo jausdamas kaip jo kūną kutena jos laibi pirštai. Nulipo ir nuėjo.
Jos žingsniai buvo tylūs, pėdos krito švelniai nekeldamos dulkių ir gerbdamos kiekvieną grumstą ir akmenuką. Geltoni ir leisgyviai lapai akimirkai pakeldavo galvas nuo šlapios žemės pagarbiai ją sveikindami. Gerai, vadinasi nuo jos rūbų vanduo nevarvėjo. Jie, rūbai, be garso rangėsi glamonėjami vėjo.
Vargšai žmonės gūžėsi ir delnais dengė akis. Ji spinduliavo tokią stiprią šviesą, kad žmonės jautėsi lyg nuogi. Negalintys meluoti ir vaidinti pasirinktų personažų. Šviesa ir energija pjaustė žmonių kaukes – laisvė juos glumino. Daugeliui buvo gera suprasti, kad šioje šviesoje jie gali neslėpti savo prigimties, tačiau baimė buvo tiek pat stipri – “kas bus jei visi supras, kad aš, solidus įmonės vadovas, pirmadieniais braukiu ašarą žiūrėdamas „Nusivylusias namų šeimininkes”.
Jos pasivaikščiojimas ilgai netruko. Per parką, aikštę ir iki kito seno klevo. Penkių minučių lėta kelionė. Ji pasilabino su snaudžiančiu medžiu, lyg katė vikriai užsirangė ant šakos ir nurimo.
Šviesa dingo, įprastinis pasaulis grįžo savo vieton. Vėl zyzė mašinos, apie būsimą darbo dieną burzgiančios žmonių galvos svyravo prie šviesoforų, baltomis lyg zombių akimis stebėdamos raudoną lempą. Kai raudoną spalvą pakeis žalia, zombių akys gaus impulsą, kurį nusiųs smegenims, o šios ims klibinti jų kojas. Typu tapu. Typu tapu. Kas norėjo tas pasimokė. Penkios minutės laisvės gali pakeisti žmogaus gyvenimą. Jei tik jis to nori. O jei ne – prašau. Lojalių duobkasių mums visada reikia.
>>
Skelbta: Facebook, 2010 lapkričio 15 d.
