I dalis
Šakės medkirčiui.
Diena link vakaro, saulė jau žemai. Kirvis merdėja krūmuose vienas. King Cabas riaumodamas lieja ašaras. Kairėje rankoje smilksta Marlboro dvasia. Dešinėje – Jim Beamo butelis. Magas iš paskutiniųjų lupa Lynyrd Skynyrd. Tuesday‘s gone… with a wiiiind… my baby‘s gone… with the wiiiiind…
Kelionė truks lygiai 15 minučių. Tiek reikia dukart prasukti dainą. Prasegti languoti marškiniai. Vilko dantis ant siūlo po kaklu. Nutrinti Levis džinsai. Atlapoti Timberland batai. Prakaito lašai aplink seną randą ant neskusto skruosto. Vėjo dulkės tamsiuose plaukuose.
Velniop Marlboro pro langą. Velniop tuščią Jim Beamo butelį pro langą. Velniop kreditinę kortelę. Velniop dešimtdolerinius banknotus. Vieną po kito. Pro langą. Velniop jau tuščią piniginę. Velniop. Velniop vilko dantį. Cypia plėšiamas nuo kaklo siūlas. Kaukia tušti jo namai miestelio pakrašty.
Nėra tos, kurią kasdien mintyse regėdavo nuogą betrupindamas medžių kaulus. Kas ten žino, kur ji prapuolė. Galbūt ji kitam mieste su jo geriausiu draugu. Gal ji sėdo į autobusą ir išvažiavo nieko nepasakiusi. O gal jie tiesiog negalėjo būti kartu. Milijonas priežasčių. Du milijonai atsakymų.
Ir štai dabar sėdi medkirtys apsikabinęs King Cabo vairą ir maišosi prakaitas su ašaromis. Pedalas siekia dugną. Trūkčioja kirvio, o ne štangos pagimdyti bicepsai. Virpa skiedrų nugludinti pirštai. Paskutinės dainos sekundės.
Linksmai ore sukasi laisvę pajutę ratai. Kardaninis velenas, priblokštas skardžio didybės – jis net neįsivaizdavo, kad pasaulyje būta tokio grožio. Kažkodėl jis galvoja ne apie ją, o apie 1977 metais kritusį lėktuvą su Lynyrd Skynyrd muzikantais.
Pagalvoti apie ką nors kitą nebėra laiko.
Šakės medkirčiui.
II dalis
Vėlų vakarą tuščioje stotyje dūsaudamas sustoja autobusas. Miestelis mažas, autobusai užsuka reta. Dar rečiau kas nors įlipa ar išlipa. Šį kartą autobusas sustojo, išspjovė Ją, dar kiek padūsavo, susičiaupė ir nulingavo tolyn. Ji nieko nežino, todėl pėdina smalsiai besižvalgydama. Šiek tiek neramu. Juk grįžti neketino, o išmovė nė žodžio nepasakiusi.
Miestelio pakrašty boluoja namuko kontūrai. Šviečia langas, iš kamino raitosi dūmai. Ji žengia pro vartelius, paskutinį kartą pasikartodama tekstą, kurį dėliojo kol autobusas rijo šimtus mylių. Nutirpsta. Prie durų mėtosi medinis vaikiškas arkliukas. Aukštyn kojomis. Jo nebuvo. Už namo boluoja džiūstantys skalbiniai. Jų ten irgi niekada nebūdavo. Ranka iš lėto girgždėdama kyla link rankenos. Durys veriasi tėkšdamos į veidą stiprią šviesą.
Ji stovi tarpdury, o prieš ją – bamblys nuogu pilvu ir šautuvu rankoje. Ištiesia šautuvą į ją. “Ta ta ta ta ta ta ta” klykteli bamblys. Iš už kampo pasirodo mergina – kietai į kuodą surištais plaukais ir paprasta, juoda suknele.
“Labas vakaras” sako. “Kažko ieškot?” priduria. “Aš čia gyvenau” atsako Ji. “O” nusišypso juoda suknelė. “Mes čia neseniai. Namas buvo tuščias”.
Už jos nugaros pasirodo medkirtys. Medkirtys, bet ne tas. Šitas kokia dešimčia metų vyresnis. Ūsuotas. Vienoje rankoje alaus butelis, kitoje – smilksta Marlboro dvasia. “Ieškot Jo?” klausia. ”Aha” linksi ji. ”Jo nėra. Jūs nežinojot? Jis – kapinėse. O jo daiktai – sandėliuke už namo”. Ji nieko nesupranta. Bet apsisuka ir eina.
Medkirtys ją aplenkia ir stumteli takeliu už namo. Atidaro sandėliuko duris. Mosteli dešinėn – Ji mato pažįstamus daiktus. Pasilenkia ir negalvodama ištraukia kėdės prispaustus marškinėlius su užrašu ”Rocky”.
”Daugiau man nieko nereikia” sako. Jis nusišypso, numeta cigaretę ir apkabina ją per liemenį. Delnas slysta žemyn. Dar žemiau. Sugniaužia suknelę. Ji jaučia stiprius pirštus. Stiprumas pažįstamas, bet pirštai ne tie. Ji nustumia jo ranką, pasistiebia, pabučiuoja skruostą ir nesidairydama eina lauk.
Medkirtys stovi nieko nesupratęs. Tikėjosi mažų mažiausiai antausio. Nusispjauna, atbula ranka užtrenkia duris ir vilkdamas kojas šliaužia link namų. Laisva ranka pasitaiso klyną ir dar pasitikrina ar nieko nesimato. Velnias. Eilinis, nuobodus vakaras. Linksmybės baigtos.
Ji eina link kapinių. Ji nieko nežino. Grįžo, nusprendusi, kad klydo. Tikėjo savimi. Žinojo, kad ir vėl viskas bus kaip anksčiau. ”Daugiau niekada neišvažiuosiu” tvirtino. Bent jau viena.
Girgžda kapinių vartai. Apsidairo ir suka ten, kur boluoja tuščias plotas. Keletas šviežių kapų. Ant vieno įsmeigtas paprastas kryžius, prikalta lentutė ir kreida užrašyta ”Medkirtys”. Kreida beveik nuplauta lietaus. Kitame kryžiaus gale, tarp šaknų ir grumstų, įsitvėręs šiurkščią kryžiaus leteną guli Medkirtys.
Ji klumpa ant kapo, tiksliai kartodama matytus judesius. Taip klumpa ant kapų dešimtys moterų iš Holivudo tragedijų. Krenta ašaros. Krenta ryto rasa. Ji miega ant kapo pasidėjusi po galva marškinėlius su užrašu ”Rocky”.
Tolumoj, tarp medžių dangus ima plyšti silpna šviesa. Medžių šakose bunda varnos. Jis paleidžia kryžiaus leteną, nubraukia nuo veido šaknis grumstus akmenis senus lapus ir kyla.
Viršuje pasilenkia ir vos vos liesdamas nubraukia Jos plaukus nuo veido. Kaip senais laikais. Paima jos ranką ir bučiuoja kiekvieną pirštą. Suspaudžia delną ir jiedu pakyla virš medžių viršūnių, įvarydami siaubo apsimiegojusioms varnoms. Medžiai tyliai moja atsisveikindami.
Kai saulė jau buvo pakilusi, į kapines užsuko senas katinas. Įprastinis ryto kelias. Namai, kapinės (kam eiti aplink?), upė. Ten žvejai visada vaišina kilbukais.
Katinas sliuogė tyliai, net sraigės negirdėjo jo žingsnių. Jo vis dar liauną ir raumeningą kūną persmelkė pavojaus nuojauta. Sustojo, įsitempė, pritūpė.
Netoliese gulėjo žmogus. Nejudėjo. Katinas, išlaikydamas saugų atstumą, apsuko pusratį. Užuodė mirties kvapą. Prisėlino arčiau. Ant merginos žibėjo rasa. Lašeliai ant rūbų, plaukų, veido. Katinas įsidrąsino ir lyžtelėjo jos skruostą. Trys lašai persikėlė ant jo liežuvio.
”Fu, kokia šalta” pagalvojo katinas ir jau ramus nutypino savo keliais.
>>
Skelbta: Facebook, 2010 liepos 03 ir 10 d.
