Baltas kriuksintis motociklas jį nešė nuostabiu lietuvišku peizažu. Kelias slydo aukštuma, todėl akys lėtai ir švelniai glostė kalvas ir įdubas. Žemė murkė iš malonumo. Daugiau tokių keliautojų – galvojo ji. O jis galvojo apie tai, kad tokią dieną yra pats tas sustoti perestroikos laikų estetiką menančioje pakelės užeigoje ir išgerti pigios kavos, kurią verdančiu vandeniu tiesiai į puodelį užpila tau prieš akis. Kai jis pradėjo stabdyti, Žemė nepatenkinta atsiduso ir atsimerkė. Važiuok toliau – murmėjo jam į ausį. Tuoj grįšiu – šyptelėjo jis.
Pro medžius švietė baltas užeigos fasadas. Sustojo prie durų. Nusivožė šalmą ir ištiesino stuburą. Akies krašteliu užkabino tolimajame aikštelės kampe stovintį seną VW autobusiuką nuleistomis padangomis. Kažkam nepasisekė – pro vieną ausį mintis atėjo, pro kitą – išėjo. Viduje buvo užimti kokie keturi staliukai. Prie vieno sėdėjo du pagyvenę vyrai, prie kito – vienišas keliautojas gurkšnojo iš butelio koka kolą, prie trečio – moteris, vyras ir du vaikai. Ketvirto gyventoją dengė išskleistas lietuvos rytas.
Jis atsisėdo, pasidėjo šalmą ir tą pačią akimirką jam tvokstelėjo mintis. Kokių nesąmonių kartais sugalvoji – papurtė galvą. Tačiau nerimas liko. Kai pamatė artėjant padavėją, stuburą surakino tarsi replėmis. Nes tokia mintis ir buvo. Padavėjas priėjo ir sustojo. Jis nuleido akis ir pažiūrėjo į atlape kybančią kortelę. Hanibalas Lekteris. Taip ten buvo parašyta. Šiaip ne taip prisivertė užsisakyti kavos. Galvoje zvimbė toliau. Jis dar kartą atidžiai apžiūrėjo kaimynus. Šeima. Hanibalas Lekteris. Hanibalas Lekteris. Hanibalas Lekteris. Hanibalas Lekteris. Vyras, moteris ir du vaikai. Lekteris su kelnėmis, Lekteris su sijonu ir du maži Lekteriai. Velnias, – pagalvojo jis. Šūdas. Nei knygos skaičiau, nei filmo mačiau. Po stalu šiaip ne taip mobiliake surinko “padėk man“ ir išsiuntė visiems numeriams. Tačiau buvo dalykas, jį stebinęs labiau nei pasaulis, pilnas hanibalų lekterių. Jis žinojo, kas bus toliau. Žingsnis po žingsnio. Sekundė po sekundės.
Iš virtuvės išėjo žmogus su prijuoste. Jis žinojo, kad tas žmogus išeis ir bus dar vienas Lekteris. Jis taip pat žinojo, kad jo ceratinė prijuostė puošta voveraičių ir jūros arkliukų ornamentais. Jis žinojo, kad tas žmogus praeis pro šalį, nė nežvilgtelėję, išsitrauks iš užpakalinės kelnių kišenės raktą ir užrakins duris. Lietuvos ryto skaitytojas nuleido laikraštį. Jo viduje sprogo. Jis pašoko ir nulėkė prie lango. Išgarmėjo laukan kartu su stiklais. Kodėl jis taip padarė? Juk žinojo, ką pamatys. Tą ir pamatė. Ten, kur anksčiau stovėjo jo motociklas, dabar tupėjo gigantiškas jorkšyro terjeras. Vietoje kailio ant jo raumeningo kūno raitėsi šimtai gyvačių. Žinojo, kas bus toliau, todėl nė nemėgino priešintis. Gyvatės rangėsi aplink, lindo po rūbais. Nepaleido. Tačiau elgėsi delikačiai ir švelniai.
Kai priėjo tas, su prijuoste, trenkė jam kumščiu į krūtinę. Tiesiog dėl to, kad negalėjo patikėti kita mintimi apie tai, KAS BUS. To krūtinė sklandžiai prasivėrė ir ranka iki alkūnės dingo skylėje. Skylė užsidarė. Jis truktelėjo ranką atgal – išlupo ją lyg iš medaus puodo. Aha – taip ir yra. Vietoj rankos styrojo gelsva vištos koja. Jis pažiūrėjo tam su prijuoste į akis ir tyliai paklausė – kada visa tai baigsis? Paklausė, nors atsakymą ir pats gerai žinojo. Tas su prijuoste šyptelėjo ir stumtelėjo jį link durų.
>>
Skelbta: Facebook, 2010 balandžio 26 d.
