Jis ir vėl bėgo. Iš pradžių šlapiu smėliu, o kai pėdos ėmė pernelyg klimpti – peršoko ant kieto, suminto sluoksnio pora metrų į šalį. Čia pėdoms buvo tvirčiau, bet painiojosi kurortininkai. Šiaip stebėti juos įdomu. Jie – žmones iš kitos planetos. Nematyti veidų tipai, keistai išsilankstę kūnai ir rajoninio turgaus rūbai. Tačiau, kai bėgi ir esi pradedantis bėgikas, spoksoti į praeivius neįmanoma. Esi pernelyg susikaupęs. Visą dėmesį surija po vidaus organus sklindančio deguonies tyrimai.
Po kokių 15 min protas duoda signalą ir jis pereina į greitą žingsnį. Dar pora šimtų metrų ir jis pasuka link kopų. Čia randa vietą, kur galėtų ramiai išlyginti kvėpavimą. Netoli vandens nejauku pusnuogiam ir šlapiam, kai aplink vaikštinėja solidžiai vilkintys saulės lydėtojai. Dar jei būtų koks pusėtinas atletas – gal ir nepaisytų svetimų žvilgsnių. Tačiau žino, kad yra panašus į suglebusią formą pataisyti pasiryžusį vadybininką. Juk nepuls kiekvienam pasakot, kad jam labiau rūpi proto, o ne kūno forma. Galų gale krenta kopose ant užpakalio. Jaučia, kaip nugara vinguriuoja prakaito lašai ir prie šlapių delnų limpa smėlis. Žvilgsnio kelią pradeda nuo dangaus. Tada jį leidžia žemyn, link horizonto, pereina į šalia juoduojančią jūrą, tada juda arčiau kranto, paseka kelias bangas, iššoka ant smėlio. Kai žvilgsnis priartėja prie kopų, jis vėl pamato Juos.
Ta pati porelė, kuri glaustėsi ir vakar. „Velnias, – galvoja – ir pasisek tu man šitaip“. Akimirką galvoja, ką daryti. Geriausia būtų atsistoti ir žengti pora dešimčių metrų į šalį. Tačiau nuvargęs kūnas nugali sąžinę ir baimę. Jis pasilieka. Tačiau žvilgsnio į šalį nusukti nesugeba.
Šį kartą jie abu žiūri ten pat. Į dangų. Jis guli kojas atsukęs į jūrą, o ji – padėjusi galvą jam ant pilvo. Iš abiejų kūnų gaunasi taisyklinga T. Po akimirkos jis pasikiša vieną ranką sau po galva ir dabar žiūri nebe viršun, o į jos profilį. Pakelia kitą ranką ir vienu pirštu paliečia jos plaukus. Vingiuoja tarsi brėždamas kontūrą. Pasiekia kaktą ir toliau piešia veido siluetą. Pirštas lengva slysta vos vos liesdamas kaktą, niurkteli į duobutę tarp kaktos ir nosies, nusliuogia nosimi, abiem lūpom, smakru ir nusileidžia link kaklo. Sustoja duobutėje po kaklu ir pajuda atgal. Kai pasiekia tašką, kuriame kakta susijungia su plaukais, suka žemyn ir palei plaukų liniją pasiekia ausį. Kruopščiai nuvingiuoja kiekvienu ausies įlinkimu ir vėl pakyla viršun. Jam kartojant tą patį judesį, jos lūpos sukruta ir ji pagauna pirštą.
Tuo tarpu jis, kopose, tik dabar pagauna save – jis prapuolęs stebi piršto kelionę ir negali akių atplėšti. Mažumėlę susigėsta, apsidairo ar niekas nematė ir tyliai atsistoja. Kuo skubiau pasisuka ir žengia – lyg būtų tiesiog ėjęs pro šalį. Pasuka pro kopas vingiuojančiu takeliu ir pameta juos iš akių. Lengviau atsidūsta. Ir tada išgirsta bjaurius balsus.
Iš priekio takeliu eina trys. Iki pusės nuogi – vienoj rankoje nešasi rubaškes, kitoj – po bonką vodkės. Grandinėlės ant kaklų. Tatuiruotės ant pečių ir bicepsų. Kaip ir dera tokiems, ten vaizduojami taisyklingi ornamentai – apvalūs ir aštriais galais, lyg kokie spygliuoti augliai. Veidai kreivi ir negražūs. Žemos kaktos, siauros lūpos ir vagonai rusiškų keiksmažodžių.
Jis stabteli, galvodamas, ką daryti. Galvoje tvinksi kraujas – iš baimės ir neapykantos. Galėtų tiesiog pasukti į šalį ir tiek juos tematytų. Juos varo pernelyg stiprus vodkės troškulys, kad prasidėtų su vienišu keliautoju per kopas. Bet jie būtinai pamatys porelę. Porelės padėtis išraiškinga. O ji – graži. Kai guli ant nugaros, atrodo dar gražesnė. Beždžionžmogiai su vodkės bonkomis rankose greičiausiai stabtelės.
Štai tokia tirada šovė per jo smegenis per pora sekundžių. Ir jis nusprendė grąžinti skolą. Nepasuko į šalį, o nuėjo tiesiai į vodkės butelius. Ėjo viduriu ir neketino trauktis.
Pirmas padaras kažkodėl atšoko. Jo operacinėje sistemoje tokia situacija nebuvo numatyta. Jei eini su trimis draugais ir sutinki vieną, iš kelio traukiasi jis. Kito varianto tiesiog nėra numatyta. Tačiau antrasis susidūrimo nespėjo išvengti – jie susitrenkė pečiais ir atšoko.
Kelios sekundės tylos ir ramybės. Keturių žmonių galvose per tas kelias sekundes prasidėjo ir baigėsi Antras pasaulinis karas. Trijulė galvojo unisonu – „trys prieš vieną – sumalsim iki kraujų, net vienos bonkės vodkės nepagailėsim kaukolei suskaldyt“.
Jis gi nebuvo geras gatvės kovotojas, kaip pasakytų futbolo chuliganai. Jis apskritai nebuvo kovotojas. Ligšioliniame gyvenime jis išvengdavo situacijų, kuriose žmogus žmogui būna kirvis, plaktukas arba beisbolo lazda. Tačiau jis žinojo triuką, apie kurį buvo skaitęs vienoje keistoje knygoje. Ten buvo pasakyta štai kas. Jei žmogus, patekęs į panašią situaciją, sugebės save įtikinti, jog yra pasirengęs priešais stovintį žmogų užmušti, jis visada laimės. Nuo jo sklindantis mirties kvapas palaužia net ir labiausiai treniruotus kūno laužytojus.
O įtikinėti save jis mokėjo puikiai. Mokėjo greitai įsijausti į keisčiausias situacijas ir būsenas. Todėl jam tereikėjo akimirką susikaupti ir jis jau tvirtai žinojo – jeigu jį palies, nė vienas iš trijulės gyvas iš kopų neišeis. Jis nekovos pagal taisykles, nestos į boksininko poziciją, nekilnos kojų, imituodamas čaką norisą. Jis durs į akį, taikys kumščiu į adomo obuolį, kąs į skruostą arba nosį, spardys tarpkojį. Jis spjaudys ir bers smėlį į akis. Jei reikės, jis dantimis išplėš gabalus mėsos iš jų kūnų ir po vieną nukandžios visus pirštus. Jei reikės, jis sukiš rankas į jų gerkles iki pat smegenų.
Jo galva kone sprogo nuo pulsuojančio kraujo, rankos virpėjo. Jis pats žengė žingsnį link antrojo ir prikišo savo veidą prie jo snukio. Jų nosys beveik lietėsi. Jis žiūrėjo tiesiai į akis ir dar po akimirkos visu balsu ėmė šaukti rusiškus keiksmažodžius, karts nuo karto įterpdamas kokį veiksmažodį, reiškiantį vieną ar kitą sunaikinimo veiksmą. Pagaliau šaukti pradėjo ir priešininkas. Tačiau jis negrąsino, jis gynėsi. Sakė „ko tu nori“, „ko tau reikia“, „mes juk ramiai sau ėjome pro šalį“ ir t.t.
Jis baigė šaukti, žengė žingsnį atgal ir ramiai nuėjo į priekį, alkūne pastumdamas jam ant kelio stovėjusį trečiąjį. Trijulė tylėjo. O jis ėjo iš paskutiniųjų stengdamasis neatsisukti. Atsisukti nevalia, nes jie – kaip šunys. Jei atsisuksi – iškart pajus, kad bijai puolimo iš nugaros. Todėl ir reikia eiti ramiai, neskubant, atsukus beginklę nugarą. Takelis linko už kopos ir trijulė dingo iš vaizdo. Tuomet jis paspartino žingsnį.
Jis žinojo, kad triukšmas išbaidė porelę. O jei ir ne – trijulė po tokio pralaimėjimo bent dešimt minučių pėdins tylomis. Jis pasuko link jūros ir nubėgo atgal. Porelės nebebuvo. Jis nuleido akis į smėlį ir vėl pradėjo skaičiuoti savo žingsnius.
>>
Skelbta: Facebook, 2010 08 07
