Nutiko bėda

O dar buvo toks nuotykis. Nežinau, ar padoru jį pasakoti, bet surizikuosiu. Bėgu aš vakar pajūriu. Matau priekyje mergina su šunimi. Į merginą dėmesio nekreipiu, o va šuo – kitas reikalas. Lyg ir vilkšunis, tik stambesnis ir šviesiai geltonas. Mano ir šunų santykiai visada buvo sudėtingi – aš jų privengiu, o jie tai supranta. Bėgu, spaudžiu akmenį delne ir matuoju – šuo ant virvės, viskas bus gerai. Žinau, šunys niekina jiems nugarą atsukusius bėgikus. Prabėgu nesidairydamas. Bėgu. Klausau savo kvėpavimo. Už 50 m kažkodėl sustoju ir atsisuku. Šuo rieda iš paskos – pasitempęs, kiek skersas, stačiom ausim, pernelyg neskubėdamas. Sustoju ir stoviu. Sustoja ir jis. Stovim ir žiūrim vienas į kitą.

„Ko nori?“ – klausiu. „Eik paskui mane“ – viaukteli ir atsitupia. Ausys nusileidžia, uodega ima virpėti – atsipalaiduoju. „Kur?“ – klausiu. „Nesiginčyk. Eik paskui“ – sako. Nugaros jis man neatsuks, todėl prisigretinu ir einam petys į petį. „Geras šiandien oras“ – sakau. „Aha“. „Bangos, vėjas ir visa kita“. „Aha“. „O tu – nekalbus“ – neiškenčiu. „Eik šikt. Neturiu laiko šnekoms apie orą“. „Nykus tipas“ – galvoju. Taip aš ir pradėsiu apie rimtus reikalus nuo pirmo žodžio su nepažįstamu kalbėt. Toliau einam tylėdami.

Štai ir šeimininkė. Turėtų jam duot į kailį. Ne. Nieko nesako. Šuo prisiglaudžia prie kojos ir kažką tyliai murma. Ji panardina pirštus jam į gaurus. O šeimininkė – visai nieko. Nejučiom įtraukiu pilvą ir išpučiu krūtinę. „Labas vakaras“ – sakau. „Gražus šuo“ – priduriu (ir vėl aš apie nieką). Ji pakelia akis nuo šuns ir nusišypso – „Šuo kaip šuo“. O aš ir vėl laukiau priekaišto dėl tuščių šnekų! „Koks vardas?“ – klausiu. „Reideris“ – atsako man. „Einam“ – sako ji. „Ir vėl…“ – galvoju, bet neturiu jokių planų ar pareigų, todėl einu nedvejodamas.

Jiedu eina greta, aš – per pora metrų atsilikęs. Šunį jau pažįstu, dabar galiu apžiūrėti ir ją. Einu iš paskos, todėl žiūrėti galiu nesislapstydamas ir tiek, kiek man patinka.

Pradėkim nuo stogo. Stogą jau buvau puse akies pastebėjęs – gerai pažįstami langeliai – Burberry beisbolkė. Nieko gero. Burberry beisbolkė ant moters galvos man primena rusišką beskonybę, o rusų aš nemyliu, nes jie – okupantai. Nieko, kaip nors išgyvensiu. Plaukai tamsūs, ilgi ir surišti į uodegą. Palaidi plaukai po Burberry beisbolke būtų žymiai blogiau. Ji tokia aukštoka, sakyčiau, turint omeny, kad ir aš nesu žemas. Ir, sakyčiau, tokia įtempta, glotni, pasportavusi. Nežinau kaip jums, bet man tai visai nieko, kai merginos pečiai yra šiek tiek platesni nei įprasta – liemuo stipriau įsigaubia, o juk liemuo yra vienas gražiausių dalykų, kuriuos yra sukūrę dievai.

Ji ir jos šuo pasuka link kopų. Aš klusniai darau tą patį. Negaliu atplėšt akių nuo jos pėdų – miela žiūrėt, kaip kaskart jos vis kitaip panyra į smėlį ir pakyla, pažerdamos mažytes smėlio audras. Kol kas – viskas kontroliuojama. Į kopas veda siauras takelis – ne iš tų didžiųjų, kuriais nuolat link jūros juda kurortininkų srovės. Takelis greitai baigiasi – jis vedė į nedidelę, jaukią ir vėjo neužpučiamą properšą, apaugusią erškėtrožių krūmais.

Ji atsisuka ir klesteli ant smėlio. Taip vaikiškai, bet kaip. Atsisėda, sulenkia kojas ir atsiremia rankomis už nugaros. Aš padvejoju akimirką, tačiau nematydamas kitos išeities iš lėto sėdu ant smėlio ir pats. Apsimetu, kad viskas, kas čia vyksta – yra normalu ir iš anksto sutarta, todėl į akis nežiūriu, o dairausi aplinkui lyg vertindamas vietelės privalumus.

Šuo irgi apsidairo, pauosto orą ir erškėtrožių krūmą. Tada tingiai kažkur išbindzena. Jaučiu ant savo blauzdos jos pėdą. Atsisuku. Taip, ji ištiesusi koją ir padėjusi ją man ant blauzdos! Nieko nesako, tai ir aš tyliu. Jos pėda kyla aukštyn, link kelio, paskui pakyla dar kokius 10 cm ir sustoja, nes daugiau ji nebesiekia. Baigėsi koja, taip sakant. Ką gi, aš žmogus kultūringas, niekada neatsisakau padėti. Todėl ištiesiu savo koją, jos pėdai suteikdamas dar kokia 20 cm papildomos erdvės, o kad viskas būtų užtikrinta, šiek tiek pasislenku artyn.

O ji pasiima savo pėdą sau, atsiklaupia ir palinksta į priekį. Velnias, jos lūpos visai arti. Pajuntu vos vos alsuojančius kvepalus ir netgi kelias sekundes mėginu atspėti kvapą. Kad jį kur – nieko aš nespėju! Man į kaktą bumpteli Burberry snapelis, aš pakeliu abi rankas, viena spragteliu Burberry langelius ant smėlio, kitą – pirštų galiukais liečiu jos smakrą. Sapnuoju-nesapnuoju-sapnuoju-nesapnuoju. Atsakyti nespėju. Jaučiu, kaip jos kelis įsiremia man į krūtinę („ir kaip jai tai pavyko“ – galvoju), o kad mano abi rankos pakeltos (viena spaudžiu jos pakaušį, kita – ieškau petnešėlės), iš lėto virstu ant nugaros ir jaučiu, kaip man į šoną duria smėlyje užsimaskavęs kankorėžis. Mano filmas čia baigėsi, jūs – jei norite – galite pratęsti.

Pabudau jau sutemus. Dangus tamsiai mėlynas su rožine pašvaiste. Pramerkiu akis ir jaučiu, kad guliu, kaip knygose rašoma, gemalo poza. Susirietęs į apskritimą. Fak!!! Koks čia jums gemalas, jei rankos plaukuotos!!! Plaukuotos – švelniai tariant. Rankas dengia kailis – juodas ir tankus. Greitai suprantu, kad ir rankomis to vadinti nederėtų. Greičiau – letenomis. Prieš nosį tysanti uodega nebestebina – net klaust neverta – ji yra mano.

Dėl viso pikto pakartoju tą patį pratimą – sapnuoju-nesapnuoju-sapnuoju-nesapnuoju. Išgirstu jos balsą – griežtą, tačiau draugišką. Nelabai suprantu, ką ji sako, tačiau tonas liepia atsistoti ir atsisukti balso link. Fak! Fak! Fak! Kokia ji aukšta – jos veidas tiesiog padebesiuose. Stoviu ant keturių ir vizginu tą savo uodegą. Pasuku galvą į nugarą, palenkęs apžiūriu pilvą – visur juodas, tankus kailis. Noriu pasakyti „labas vakaras“, tačiau gaunasi tik au au.

Štai ir bindzenam su kolega šalia jos palei jūrą. Mergina ir du ištikimi šunys. Jaučiuosi kvailokai ir vis piktai dirsčioju į kolegą. „Dabar suprantu, kodėl tavo vardas – Reideris“ galvoju. „Bobikas nedakruštas“ dar priduriu po sekundės. Garsiai sakyti nė nebandau – vis tiek gausis au au. Matau artėjantį bėgiką. Ji mus sustabdo, pasodina, ir padeda rankas ant galvų. Mes klusniai sėdime, nors bėgiko vaizdas kaitina kraują. „Dabar – tavo eilė“ – tyliai taria Reideris ir šypsosi. Kai bėgikas prabėga, ji spusteli man sprandą ir aš klusniai pasileidžiu paskui tolstantį sportišką jaunuolį raudonais surferio šortais. Au au.

>>

Skelbta: Facebook, 2010 08 10

Nori skaityti toliau?