Gyveno kartą toks Mažas Kiškis. Menko ūgio, bet labai solidus ir rimtas miško gyventojas. Kasryt jis žvaliai šokdavo iš lovos, pušies šaka išsivalydavo dantis, išgerdavo puodelį kadagių arbatos ir linksmai švilpaudamas dviračiu lėkdavo į darbą. O vakare, pavargęs, bet geros nuotaikos, švilpdavo namo.
O vakar jam nutiko štai tokia avantiūra. Mažam Kiškiui važiuojant pro Barsuko Ausies krūmą (tokį vardą Krūmas gavo tuomet, kai Dėdė Barsukas prie jo neteko ausies po neplanuoto susitikimo su Vilku Zigfridu) išgirdo tylų ir gailų cypsėjimą. Niekas kitas to balselio nebūtų išgirdęs, bet jūs puikiai žinote, kad kiškių ausys ypatingai gerai girdi.
Kiškis nulipo nuo dviračio ir įsiklausė. Jis atsargiai nutipeno link šalikelės smilgų.
– Labas vakaras, – tarė jis smilgoms.
Mažas Kiškis buvo labai mažo ūgio, todėl pasilenkti jam net nereikėjo. Tarp dviejų smilgų Daktaras Voras buvo įsirengęs voratinklį. O jame, jau visai nuvargusi, siūbavo Bitė Aldona.
– Gelbėkit… Padėkit… – Aldonos balsas vos vos girdėjosi.
– Labas, Aldona. Kaip matau – įkliuvai, – situaciją tuoj pat suprato Kiškis.
– Aha. Užsižiopsojau į ramunę ir nepastebėjau tinklo. Vakar jo čia nebuvo.
Tai ką dabar daryti…. – susimąstė Mažas Kiškis.
Jis pasilenkė, paėmė nuo žemės šapelį ir pasikasė tarpuausį.
– Manau, reikia šauktis pagalbos – nusprendė Mažas Kiškis ir išsitraukė mobilųjį telefoną.
Kiškis maigė mygtukus. Pypt-pypt-pypt-pypt. Viltį atgavusią Bitę Aldoną telefono garsas taip užbūrė, kad ji ėmė mirksėti pypsėjimo ritmu. Pagaliau Mažas Kiškis surado ko ieškojo ir pakėlė telefoną prie stačios ausies.
– Alio… Sveika Lape. Čia Kiškis. Gal gali atlėkt prie Barsuko Ausies krūmo? Čia bėda nutiko. Reikia pasitart – užbaigė Kiškis.
– Labai norėčiau, bet šiuo metu kaip sykis elitinių žvėrių žmonoms vedu vištienos kepimo kursus. Negaliu. Tikrai negaliu.
Kiškis vėl leidosi pypinti telefoną ir tuoj surinko dar vieną numerį. Šį kartą atsakovo teko ilgokai palaukti – maždaug trijų morkų ilgumo akimirką. Pagaliau pasigirdo gergždžiantis ir lėtas „Aloooo…“.
– Sveikas Zigfridai. Pažadinau? Na jei ir pažadinau – jau vis tiek paklausiu. Gal gali pagelbėt? Turim Bitę Aldoną iš voratinklio išvaduot. Kiekviena protinga galvą mums reikalinga. Reikia plano.
– Rrrrrrr….. (Vilkas Zigfridas matyt galvojo ką čia atsakius) – Žinai… Man gydytojas būtinai liepė kasdien pietų miego miegot. Būtinai. Sakė, kad tuomet nebebus tų pykčio priepuolių… O dabar tu mane kaip sykis pačiame miego įkarštyje pagavai… Manau, kad mano dalyvavimas šiame projekte keltų pernelyg didelę grėsmę jo dalyvių sveikatai ar net gyvybei…
Kiškis pamėgino surinkti dar keletą numerių, tačiau daugiau niekas neatsiliepė. Matyt žiūri televizorių. Juk dabar kaip sykis rodo naują „Nusivylusių sraigių“ seriją.
Mažas Kiškis susimąstė. Prisėdo ant šalia augusio baravyko ir laužė galvą. Nebuvo su kuo pasitarti. O juk negali imtis Gelbėjimo žygio savarankiškai. Būtinai reikia su kuo nors iš esmės pasitarti. Sudaryti Planą. Numatyti Veiksmus. Atlikti Žvalgybą. Ir taip toliau. Patys žinote. O dabar jis liko vienas.
Bitė Aldona buvo rami. Kai esi įstrigęs voratinklyje, visada smagiau, kai šalia kas nors yra. Belaukdama Kiškio sprendimo ir lengvai sūpuojama vasarinio vėjo, Bitė Aldona paremė ranka skruostą ir užsnūdo. Į voratinklį ji pateko dar ryte, todėl buvo baisiai nuvargusi.
Staiga Mažo Kiškio ausys išsitempė lyg gitaros stygos – netoliese sušnarėjo krūmai, subangvo aukšta žolė. Kiškis sustingo ir pasirengė šuoliui – o ką jeigu koks Nedraugiškas žvėris pasirodys? Tačiau pro krūmą išlindo visai draugiškas Eigulys Ežys.
Eigulys Ežys apžiūrinėjo savo valdas. Ant peties – senas medžioklinis šautuvas, rankoje – pageltęs, kadaise miške rastas laikraštis. Va, pasivaikščios Eigulys Ežys po mišką, patikrins tamsesnius kampus ir atsisės prie medžio ant saulės pasikaitinti ir laikraštį pastudijuoti.
Pamatęs Mažą Kiškį, Ežys Eigulys nusišypsojo ir stabtelėjo paplepėti apie šį bei tą. Greitai jam buvo paaiškinta, su kokia problema susidūrė ilgaausis miško pilietis.
– Tai sakai reikia pasitarti, ką šiuo atveju mes galėtume padaryti – pro ūsą šypsodamasis apibendrino Mažo Kiškio pasakojimą Eigulys Ežys.
Tas – klapt klapt – linksi galvą ir nenustygsta vietoje supratęs, kad tinkamą pašnekovą rado.
O Eigulys Ežys nieko nesakęs pasidėjo ant žolės šautuvą, laikraštį ir priėjo prie voratinklio. Priėjo ir perbraukė pirštu. Ir nebeliko Voro spastų. Kiškis dar mėgino kažką sakyti – gal vis dar pasitarti norėjo. Tik tartis nebebuvo apie ką.
Ežys Eigulys dar kartą nusišypsojo, susirinko savo daiktus, mirktelėjo ant ramunės besiilsinčiai Bitei Aldonai, paplojo draugiškai per petį Mažam Kiškiui ir nutipeno savo keliais.
Štai taip. Kartais nėra ko daug kalbėti. Nėra ko tartis ir planuoti. Kartais tiesiog imi ir padarai tai, ką reikia padaryt.
>>
2011
