Pasaulio pabaiga

Ateina šaltis, dargana ir tamsa. Ir vėl šitas pasaulis ima mirti kiekvieną vakarą. Iš pradžių drebėdamas, šlapias, vanojamas aštrių belapių šakų. Paskui – sustiręs į akmenį, aštrus ir traškantis, kaip suledėjusi voro koja. Kiekvieną vakarą – nauja pasaulio pabaiga. Ir nežinia ar rytas bus. Kiekvieną vakarą baigiasi tavo gyvenimas. Kartu su skaudančia nugara, pūvančiomis mintimis ir sprendimų akligatviais. Velniop, nieko nedarysiu. Kaip nors viskas susidėlios. Sakai sau ir paskubom ieškai kokio nors malonumo, kad bent akimirką galėtum užsimiršti ir nebegalvoti. Fizinis skausmas tampa priežastimi, suteikiančią teisę uždaryti galvojimo cechą. Kokios gali būti mintys, kai šitaip skauda. Reikia pailsėti. Reikia nieko neveikti. Kur dingo tuštuma, kuri kadaise leisdavo taip lengvai pereit į tobulos tinginystės lygį. Kai esi tuščias – miegi ramiai, nes rytojus bus nulinis taškas, kuriame gali bet ką pradėt. Taip buvo prieš daugelį metų. Toks dievo žodis. Amen. Lieka viltis, kad dar po daugelio metų tiek nukvaksi, kad ir vėl būsi augalas, o ne protaujantis dvikojis. Liko ne taip ir daug. Gal dėl to šiąnakt miegosiu ramiau.