Buvo kartą metalinė skardinė. Ne šiaip sau skardinė. Ji buvo pilna keptų pupelių, dailiai uždaryta, papuošta ryškia etikete. Kai jos paviršių palaižydavo šviesos spinduliai, skardinė prašmatniai spindėdavo.
Skardinė buvo gyva. Ji tupėjo ramiai parduotuvės lentynoje ir stebėjo žmonės. Matė, kaip karts nuo karto dingsta jos bičiulės. Žmogus prieidavo, akimirką mąstydavo, ištiesdavo ranką ir švelniai pirštais apkabindavo lygų skardinės paviršių. Tuomet skardinė keliaudavo į krepšį ir pradėdavo naują gyvenimą. Likusios lentynoje pavydžiai dūsaudavo ir linkėdavo sėkmės. Jos pasaulį mažai pažino, tačiau nuo lentynos tolstanti draugė atrodė pradedanti įdomią kelionę.
Vieną dieną pupelių skardinę paėmė juoda suknele vilkinti liekna baltaplaukė mergina. Buvo vėlyvas vakaras ir mergina parduotuvėn greičiausiai užsuko po kokio prašmatnaus renginio. Skardinė atsidūrė žaliame plastmasiniame krepšyje šalia nedidelio pakelio duonos su grūdais ir ispaniško vytinto kumpio. Po kurio laiko šalia atsigulė raudono vyno butelis. Kompanija buvo prašmatni ir skardinė net nutirpo iš pasididžiavimo. „Man žiauriai pasisekė“ – galvojo ji. Juk yra smagu keliauti ten, kur vertinamas aukštas lygis. Net jei esi paprasčiausia skardinė su pupelėmis.
Merginos namai jai patiko. Nedidelis butas. Daug gėlių. Įspūdingas vaizdas pro langą (jai teko garbė kurį laiką patupėti ant palangės – prieš pat nukeliaujant į spintutę virtuvėje).
Spintutėje taip pat buvo gera. Tamsoka, tačiau ir čia kompanija pasitaikė rinktinė. Nedidelis stiklainis su saulėje džiovintais pomidorais. Laibas alyvuogių aliejaus butelaitis. Keli nesuprantama kalba šnekantys prieskonių indeliai. Juodų, prabangių makaronų maišelis. Raudoni indiški lešiai.
Taip prabėgo kelios nerūpestingos savaitės. Skardinės gyvenimas buvo nuostabus. Tačiau kartais naktimis ją kankindavo juodos mintys. Kažkokia depresija. Nelaimės nuojauta. Skardinė juto, kad pasaulis nėra tobulas. Ji dar nesuprato, kas jos laukia. Nežinojo, kas bus. Tačiau savo metaliniais griaučiais jautė artėjančią mirtį.
Visi mes mirtingi. Niekas negyvena amžinai. Apie mirtį net pupelių skardinei galvoti sunku. Bet po juodų minčių skardinė paprastai užmigdavo, o kai pabusdavo – ir vėl būdavo prasidėjusi nauja linksma diena. Spintelės gyventojai nuolat keitėsi. Kai kas išnykdavo ir nebesugrįždavo. Tačiau vietoje dingusiųjų greitai atsirasdavo kiti. Pavyzdžiui, vietoje ispaniško vyno butelio atsirado du prancūziški.
Vieną vakarą atsidarė spintelės durys. Pasirodė merginos veidas, o po akimirkos – ranka. Tik šį kartą ji nutvėrė ne saulėje džiovintų pomidorų indelį, ne aliejaus buteliuką (jis buvo kone vienintelis, kuris visada sugrįždavo atgal), o pupelių skardinę.
Skardinė ir vėl išnėrė į paviršių. Dar kartą galėjo pasidairyti po namus. O tuomet ją tvirtai suėmė šilta ranka ir ant galvos uždėjo metalinį aparatą. Dar akimirka ir skardinės galvą kiaurai perrėžė storas, trumpas peilis. Skardinė mirė. Prieš mirdama ji dar spėjo suvokti, jog tai ne pabaiga. Tai tik šuolis į kitą pasaulį. Reinkarnacija. Šitą žodį jai minėjo iš Rytų atkeliavusi dėžutė su kokoso pienu. Jos aiškinimo pupelių skardinė nesuprato, tačiau esmę suvokė – yra taškas, kurį visi vadina mirtimi, po jo prasideda naujas gyvenimas. Ji taip pat suprato, kad šitas taškų ornamentas gali tęstis amžinai.
Skardinė mirė.
„Amžiną jai atilsį“ – piktai krizeno atidarytuvas, kuriam šis niūrus vaizdas buvo kasdienybė. Jis buvo tobulas serijinis žudikas. Samdinys, kuriam duota vienintelė misija – be mažiausios dvejonės atimti šimtus gyvybių.
Skardinė mirė. Bet ne visai. Ji pateko lyg į kokį klampų sapną. Negalėjo judėti. Negalėjo kalbėti. Net kvėpuoti negalėjo. Užtat viską jautė ir matė. Lyg sulėtintame filme ji nuskrido į šiukšlių kibirą ir minkštai bumbtelėjo į tuščių plastikinių maišelių, purvinų popierinių rankšluoščių, duonos plutų ir purvinų jogurto indelių guolį. Vėliau ant jos krito kitokios būtybės. Negyvėliai. Krūvos negyvėlių.
Tuomet – šiukšlių mašina. Ir pamiškės krūmas po kelių valandų – kaip visada šiukšlių į mašiną buvo pakrauta per daug. Šalikelėje maišas gulėjo kokį pusdienį. Tada jį sudraskė benamių šunų gauja, kuri kasdien patikrindavo šiukšlių dėžes autobusų stotelėse.
Skardinė išlėkė iš maišo, nuriedėjo nuo kelio pylimo ir užstrigo aukštoje, pageltusioje žolėje. Šalia voliojosi tuščias indų ploviklio buteliukas ir gerokai apdraskytas spalvotas žurnalas.
Dienomis švietė saulė, naktimis ant skardinės atsispindėjo mėnulis, o rytais ji pasipuošdavo smulkiais rasos lašeliais. Popierinis skardinės rūbas nuplyšo, tačiau jai nereikėjo nerimauti dėl savo lygaus ir auksinio kūno – reta kuri tokiu gali pasigirti.
Kol kas skardinė gulėjo apmirusi. O štai spalvotas žurnalas vartėsi, pleveno vėjyje savo puslapius. Jam skardinė patiko. Bet jis dar geriau išmanė reinkarnacijos taisykles. Jam perėjimas iš vieno gyvybės sluoksnio į kitą – vienas juokas. Jis lengvas, lankstus – pakanka stipresnio vėjo gūsio ir žurnalas gauna naują gyvenimą.
Belieka vienintelis dalykas – susigaudyti gausybės gyyvenimų sistemoje ir šiame gyvenime neminėti vardų, kurie priklauso praeičiai. Jis buvo kantrus. Ramiai laukė jėgos, kuri naujam gyvenimui pažadintų šalia miegančią gražuolę.
Žurnalas gulėdavo ir mąstydavo apie tai, kas galėtų suteikti naują gyvenimą skardinei. Pavyzdžiui, galėtų kilti audra. Šakas laužanti ir medžius vartanti. Štai lūžta šaka ir krenta žemyn. Ją pagauna vėjas ir šaka užkabina skardinę. Ji atsigauna, o tuomet prasideda lietus. Žurnalas vyriškai iškelia savo lapus ir paslepia skardinę nuo šaltų lašų. Jie susiglaudžia. Jo raumenys įsitempia, o ji – džiugiai suvirpa.
Audra neatėjo. Užtat kartą žurnalą pačiupo netoliese ant kelmo parūkyti prisėdęs grybautojas. Pavartė, parūkė, išsiplėšė jį sudominusį reklaminį pranešimą ir nužingsniavo. Žurnalą per petį nusviedė. Ir dabar, kad ir kiek kėlė lapus viršun žurnalas – skardinės jis nebematė.
Bet nepamirškime – jam skardinės istorija jau buvo praeitis. Jis jau buvo gavęs ne vieną gyvenimą, todėl tik skardinės buvimas šalia gelbėdavo nuo visiškos užmaršties. Dabar priminimo neliko. Neliko ir prisiminimų. Žurnalą toliau draskė vėjai, tirpdė lietus, sniegas, jis toliau ritosi nė pats nežinodamas kur.
O skardinė? Visko gali būti, kad ji vis dar guli ten pat. Šalia kelio po krūmu. Jos kūną gali būti jau sugraužė rūdys, o sielą – nuolatinis mintijimas apie save ir savo likimą. Greičiausiai dabar ji net nebeprisimena nuo ko viskas prasidėjo.
Tokia štai yra senatvė.
>>
Skelbta: Facebook, 2011 vasario 17 d.
