Kažkur Vilniaus rajone, netoli Šilo ežero ir pionierių stovyklos. Būtent iš ten, po dviejų košmariškų savaičių, jis ir vežamas namo. Priekyje plerpia pensininko-sodininko moskvičius, trukdydamas jo tėvo liuksui rauti į priekį. Tėvas kaip visada – kairė ranka ant liekno liukso vairo (viršuje, per patį vidurį), dešinė – ant pavarų svirties su kalinių darbo bumbulu.
Kai pakelia ranką, kad iš marškinių kišenės išsitrauktų kosmoso pakelį, bumbulas pasirodo visame gražume. Skaidrioje, glotnioje formome švyti raudona daugialapė rožė. Stori tėvo pirštai beldžia ritmą. Rimtas, auksinis žiedas tai pasirodo, tai išnyksta. Motina irgi kaip visada – netardama nė žodžio spokso pro langą. Biesas žino, ką jiedu galvoja.
Čirkšteli degtukas ir jis akimirkai užsimerkia – susimaišęs ką tik uždegtos cigaretės ir užgesinto degtuko kvapas jam visada patikdavo. Jis atsilošia. Po mažą kūnelį slankioja nuovargio rūkas. Dvi košmariškos savaitės. Gyvenimas yra šūdinas, kai tau yra aštuoneri, o tu vis dar myži į lovą.
Stovykloje kiekvieną vakarą guldavo lovon kaustomas siaubo. Gulėdavo suspaudęs savo pimpalą kumštyje ir iš paskutiniųjų mėgindavo neužmigti. Taip. Viskas baigėsi gerai. Katastrofa neįvyko. Ugnikalnis neišsiveržė. Meteoritas nenukrito. Kas iš to. Gyvenimas yra šūdinas, kai myži į lovą.
Jis pažvelgė priekin – kelias rietėsi posūkiui. Ištiesė stuburą, įsitempė, pavertė savo vaikiškus raumenis geležimi ir kai automobilis pradėjo ryti posūkį, abiem delnais užspaudė tėvui akis.
>>
Skelbta: Facebook, 2010 balandžio 23 d.
