[vienas]
Ir vėl. Ir vėl man nepasisekė. Nepasisekė ir Jums, jei tikėjotės, atsivertę šią knygą, rasti atgaivos akims bei protui ar meno, gydančio šiuolaikinio pasaulio žmogaus sielai padarytas žaizdas. Deja. Čia nerasite ramių ir malonių ausiai kalbų apie Meno Kūrinį ir klasikinius Jo bei žiūrovo santykiavimo būdus. Jo Didenybė Meno Kūrinys ir vėl liko už durų. O fotografo palikti dokumentai primygtinai veda iš dirbtuvės, galerijos ar muziejaus į teritoriją, kurioje menas apskritai mažai kam rūpi. Čia juo niekas netiki.
Tai yra tas atvejis, kai meno kūrinys nuveda tave ten, kur patekęs, nebeprisimeni, kas tave šiai kelionei paskatino. Ir kur čia prisiminsi – juk tam, kad atsispirtum nuo šio meno kūrinio, nereikia jokių įmantrių išvedžiojimų ar apmąstymų. Negaišdamas nė sekundės, jis tavo nosį kreipia netikėton pusėn – jei tik turi bent šiokią tokią uoslę. Jei jūs savo uoslės lavinimui neturėjote laiko ar sąlygų – pamėginsiu šiek tiek pagelbėti.
[du]
Pasižvalgius po Trimako fotografijų kolekciją „Dviračio stovėjimo vietos“ iškart šauna mintis apie tai, kiek mažai pasaulis pasikeitė nuo gūdžių sovietinių laikų. Tiksliau, pasaulis pasikeitė, tačiau žmogaus vieta tame pasaulyje lieka iki skausmo stabili. Anais laikais galėjai būti sąmoningas komunistas (tikėjimo ar pasipelnymo vardan) arba nesuinteresuotas stebėtojas (kad rankų nereikėtų teptis). Pirmuoju būti buvo patogu, antruoju – ramu. Dažnai į šias pozicijas žmogų paprasčiausiai įstumdavo aplinkybės. Anos visuomenės požiūriu pirmieji buvo laimėtojai, o antrieji – niekam tikusios istorijos šukės. Antrieji paprastai jusdavo tam tikrą moralinį pasitenkinimą dėl to, kad pirmieji juos laiko šiukšlėmis.
Šiandien gali būti sąmoningu vartotoju (tikėjimo ar malonumo vardan) arba pasyviu stebėtoju (kad rankų nereikėtų teptis). Šiandieninės visuomenės požiūriu pirmieji yra laimėtojai, o antrieji – tie, kuriems reikia valstybės paramos ir pagalbos. Ir pirmieji, ir antrieji šiandien gali viešai skelbti savo pasaulėžiūrą. Tik kai abu susiduria teisme, paprastai laimi pirmieji, nes jie turi daugiau pinigų geram advokatui ar teisėjui papirkti. Pinigai mus šiandien valdo tarsi mašinas. Laimė tik tame, kad už prekybos centro nelankymą šiandien nesodina į kalėjimą, o kartu su į užsienį vykstančiomis grupėmis nebūtinai keliauja saugumo agentai.
[trys]
Dėti lygybės ženklą tarp sąmoningo sovietinio komunisto ir sąmoningo vakarietiško vartotojo – drąsu. Teigti, kad totalitarinė Sovietų Sąjungos politika smelkė kiekvieną tos visuomenės ląstelę lygiai taip pat, kaip dabar kiekvieną Europos Sąjungos pilietį smelkia visagalis ekonominis imperatyvas, sukeldamas labai panašius padarinius – beveik beprotybė. Taip jums atrodo. „Tačiau, – sakysite, – bala nematė tos politikos ir ekonomikos. O kur Trimakas? Kur jo vieta šiuose svarstymuose? Jis juk kuria konceptualų meną, iš pirmo žvilgsnio neturintį nieko bendra nei su ekonomika, nei su politiniais šiuolaikinės visuomenės reikalais?“
Bent jau taip šią jo fotografijų kolekciją įsivaizduoja ir vadina daugelis vertintojų. Ima Trimakas dviratį ir ant bagažinės tvirtina fotoaparatą. Ne muilinę, ir ne Canoną ar Nikoną. Kabina ant tos bagažinės jis, madingai tariant, pinhole kamerą. O tariant klasikinės fotografijos kalba – camera obscura. Tuomet važiuoja dviračiu po miestą. Po savo miestą, po Vilnių. Vėliau, kaip ir dera konceptualiam menininkui, be didelių skrupulų tą pačią dviratę fotografijų mašiną paleidžia ir po kitus Lietuvos bei užsienio miestus. Kamera įjungiama, kai dviratis sustoja. Jokios politikos. Jokios ekonomikos. Tipiškas konceptualaus meno atvejis.
[keturi]
Pamirškime trumpam politiką ir ekonomiką. Grįžkime prie nuotraukų. Nors Trimako fotografijose nėra lengva atpažinti konkrečius objektus, tačiau struktūriškai jos visos sunertos ant to paties siūlo. Ką su jomis mes galėtume nuveikti?
Galima būtų rašyti tikslų ir konkretų kelionių dienoraštį. Kur sustojo, su kuo ir apie ką kalbėjo, ką nuveikė ir pan. O tuomet – pykšt pokšt – ir turime vieną dienoraščio puslapį iliustruojančią nuotrauką. Na ir kas, kad ji bus panaši į prieš tai buvusio puslapio iliustraciją. Juk ir kiekviena mūsų diena panaši į prieš tai buvusią.
Tačiau Trimakas to nedaro. Fotografuoja, tačiau dienoraščio nė neketina rašyti. Už jį tai daryti mėgina kritikai. Tam jie ir yra kritikai – kritikams reikia už kažko kabintis. Jų bėda ta, kad fotografijose kabintis nėra už ko. Jose nėra jokios tradicinės fotografinio vaizdo vertės – negali kalbėti nei apie formas, nei apie turinį, nei apie technologinius fotografo pasiekimus. Štai ir ieško kritikai kaip pasiutę tų fotografijų prasmės.
O kaip kitaip paaiškinsi šį tvarinį eiliniam meno vartotojui? Juk taip norisi, kad jis, atėjęs į parodą ar atsivertęs albumą, pajustų meno kūrinio sukeltą virpulį, kurį tariasi pajutęs ir treniruotas vertintojas. Tad kritikas ir murma sau po nosimi: „jei prasmės nėra fotografijose, gal rasiu ją nuotraukų apylinkėse?“
Kai kuriose fotografijose vaizdai kartojasi. Rimtai pasistengus, tokį atradimą galima padaryti. Vadinasi, kartojasi ir fotografo kelionių trajektorijos. Kur mus šis „atradimas“ veda? Absoliučiai niekur. Mes visi kasdien einame tais pačiais keliais. Ar menininko keliai kažkuo geresni nei mūsų? Abejoju.
Gerai, traukiam kitu keliu. Gal tas angliškas žodis pinhole mus kur nors nuvestų? Sena senutėlė, bet šiandien ir vėl madinga fotografijos technologija. Apie ją galima kalbėti, tačiau ir tos kalbos tik ves mus tolyn nuo kūrinio šerdies. Juk iš esmės visiškai nesvarbu, kokiu aparatu sukurti Trimako vaizdai. Nėra svarbu ant kokio popieriaus jie atspausdinti. Lygiai taip pat nesvarbu, kokiomis gatvėmis jis savo dviratį-fotoaparatą vežioja. Deja. Nėra prasmės. Nei fotografijose, nei dviračio trajektorijoje, nei fotografo konceptualiose idėjose. Nėra prasmės – ir tai yra didžiausia šių fotografijų jėga.
[penki]
Kas gi tas Trimakas? Trimakas yra vienas įdomesnių vidurinės kartos (dabar jau) Lietuvos fotografų. Pradėjo jis dar Sovietų Sąjungoje ir pataikė kaip sykis į tą Lietuvos fotografijos etapą, kuris vėliau buvo pavadintas „banaliojo objekto“ laikais. Ši Lietuvos fotografijos linija pasirodė aštuoniasdešimtaisiais, o brėžė ją keletas tuomet jaunų fotografų, atsisakiusių visų anais laikais žinomų lietuviškos fotografijos kelių.
Jie nenorėjo fotografuoti nieko, kas tuometiniam žmogui buvo reikšminga. Jokios – nei oficialios komunistinės, nei nonkomformistinės patetikos. Nei komunistinių kariuomenės paradų ir stachanoviečių, nei egzistencialistinių ir humanistiniais apsimetančių portretų, nei slapčiomis lietuvybę šlovinančių kaimo vaizdų. Nebuvo netgi peizažo – nei urbanistinio, nei gamtos – temos, kuri tais laikais garantavo ramų gyvenimą, nes nei komunizmą šlovino, nei prieš jį kovojo.
Tose nuotraukose buvo visoks šlamštas. Tiesa, šiandien tas šlamštas mums jau atrodo įdomus ir netgi turintis stiliaus, tačiau anuomet tai buvo elementarios kasdienio gyvenimo šiukšlės. Masinės gamybos daikčiukai. Taip atsitiktinai vienas šalia kito sukritę, kad net natiurmortu jų junginio negalėtum pavadinti. Į jokius prasminius taikinius nevedantys interjero ar lauko fragmentai. Tik tai, kas nuvalkiota, atsitiktinumo lemta ir šimtus kartų matyta ir dėl to – beveik nepastebima. Štai jums ir „banalusis objektas“.
„Banaliojo objekto“ fotografijos reikšmė kaip ant mielių išaugo naujaisiais laikais. Nūdienos vertintojai jau seniai panaikino bet kokią „banaliojo objekto“ fotografijos vertinimo dviprasmybę. Jeigu anais laikais šios nuotraukos keldavo tam tikro neaiškumo, tai šiandien jau yra griežtai pasakyta, kad toji fotografija – aiškus pasipriešinimo tuomet jau gerokai švinktelėjusiai sovietinei sistemai gestas. Tiesiog dėl to, kad fotografuoti šiukšles tos visuomenės fotografui nederėjo.
Lyg ir viskas teisinga. Buvo reiškinys, tapo istorija, buvo suklasifikuotas ir į stalčių padėtas. Amen. Žiūrime šiandien į tas nuotraukas kaip į muziejines vertybes ir nebematome pavojingo užtaiso, kuris ir dabar gali netyčia sprogti. Ir jei anais laikais toks sprogimas žalos galėjo padaryti nebent tik pačiam „banaliųjų objektų“ fotografui, tai šiandien, kai nėra jokių šansų dėl meno kūrinio patekti į kalėjimą, šis sprogimas galėtų pajudinti ir aplinkinius. Įdomiausia yra tai, kad fotografuodami bereikšmius daiktus ir atsitiktines, beprasmes jų grupes, nepaisydami jokių fotografinės formos reikalavimų, šie fotografai visų pirma kėlė fundamentalų klausimą apie visos sovietinės fotografijos turinį.
[šeši]
Jau supratote, kad Trimakas taip pat buvo suklasifikuotas ir pateko į minėtos linijos kūrėjų gretas. Kai sovietinė sistema užvertė kanopas, jis išliko vienu iš aktyviausių tos neformalios grupės narių, sugebėjęs visai neblogai pritapti ir prie naujo klimato. Kai kuriems kitiems pasisekė ne taip gerai.
Trimakas drąsiai paliko fotografijos respubliką ir, kirtęs sieną, atsidūrė žymiai didesnėje ir chaotiškoje šiuolaikinio vaizduojamojo meno teritorijoje. Čia fotografija taip pat labai dažnai naudojama, tačiau dažniausiai – tik kaip vaizdų kūrimo technika. Čia niekuomet nėra būtina išmanyti fotografijos technologijas. Čia niekas nereikalauja turėti padorų aparatą arba rankinių būdų spausti pačias nuotraukas. Čia niekam neskauda galvos dėl to, kad nuotraukoje trūksta ryškumo ar kad ji atrodo lyg būtų pasiskolinta iš eilinio piliečio asmeninio albumo. Netgi kai šiuolaikiniai menininkai tiksliai laikosi visų fotografijos kūrimo principų ir pateikia nuotrauką, atitinkančią visus geros fotografijos reikalavimus, jie vis tiek kratosi fotografo vardo.
Padoriam fotografui, kuriam technologijų išmanymas yra įgimtas, o pagarba technologiniams procesams nekelia nė mažiausių abejonių, tokioje „fotografų-mėgėjų“ kompanijoje gali būti nelengva. Tačiau Trimakas čia apsigyveno be didelių vargų ir be jokių „profesionaliojo aš“ išdavysčių.
Šios stilistikos fotografams persikvalifikuoti nėra labai sunku. Mat šiuolaikiniame mene svarbu ne tai, kaip fotografija atlikta/sukurta, o ką tas vaizdas reiškia. Kaip minėjau, „banaliojo objekto“ fotografams (gal sąmoningai, o gal tai lėmė kontekstas) taip pat pirmiausia rūpėjo turinys. O formos jie sąmoningai negerbė, nes ji buvo mylimiausias visų rimtų fotografų arkliukas.
Taip troškimas išvengti per prievartą primesto turinio atsisakant bet kokių „rimtų“ temų, pavirto labai rimtomis tikro, asmeninio turinio paieškomis. Dar kartą priminsiu – čia omeny turiu tiek oficialiosios tiek ir besipriešinančios sovietinės fotografijos turinį. Ir vieną, ir kitą propaguoti žmones vertė aplinkybės. Tačiau socialistinio darbo didvyrių portretai buvo tiek pat nuoširdūs, kaip ir fotografinis paprastų kaimo žmonių stebėjimas. Arba – tiek pat paviršutiniški. Svarbiausia yra suvokti, kad tiek vienas, tiek kitas kelias visiškai atitiko totalitarinės sistemos poreikius.
Štai kur slypėjo banaliųjų objektų sovietinei visuomenei keliamas didžiulis pavojus – visai netyčia jie galėjo atverti visų oficialiųjų meno sistemų paviršutiniškumą ir tuštybę.
[septyni]
Tarp praeities ir dabarties buvo keistas fotografinės tiesos laikas. Tas laikas truko neilgai – tik tol, kol valstybė ir visuomenė kybojo nežinioje. Pasklaidykite nuotraukas, kuriose užfiksuoti 1991 m. sausio įvykiai Vilniuje. Agonijos draskoma totalitarinė sistema tuomet paskutinį kartą parodė nagus. Tuos įvykius menančios nuotraukos yra blyškios, prastai sukomponuotos, dažnokai joms trūksta ryškumo, o dauguma jų autorių nepriklauso Lietuvos fotografų elitui.
Tačiau išplaukęs tanko siluetas naktinio Vilniaus gatvėje yra stipresnis už visą Lietuvos fotografijos istoriją kartu sudėjus. Trumpam fotografija pasiekė aukščiausią savo misijos tašką – tapo kone vienintele tiesos liudininke. Ji atėmė galimybę falsifikuoti kasdienybę, kuri tuoj pat virsdavo istorija. Tai buvo laikas, kai po miestą dviračiu važinėjančio ir namų fasadus nuo bagažinės fotografuojančio menininko būtų niekas nesupratęs.
Tie laikai greitai baigėsi. Likimas mūsų pasigailėjo ir valstybėje vėl stojo ramybė. Visuomenė ryžtingai pajudėjo naujojo normalumo kryptimi – net jei žmonių, tebesigailinčių sovietinių laikų nemažai yra netgi šiandien. Karas baigėsi, gyvenimas tapo ramus, o fotografija ir vėl galėjo trauktis į savo dramblio kaulo bokštą.
Vėliau buvo svarbūs du dalykai. Viena, bręstantis kapitalizmas atsinešė ir savą fotografijos sampratą, kuri, kaip nebūtų keista, buvo velniškai panaši į anksčiau gyvavusią. Demokratiniame kapitalizme, kaip ir brandžioje totalitarinėje valstybėje, fotografija yra galingas visuomeninės nuomonės kūrimo įrankis.
Paprastai tariant, šiandien, kaip senais gerais laikais, svarbiau yra tai, kas parašyta po nuotrauka, o ne tai, kas nufotografuota. Taip tradicinę šventę švenčiantys žmonės lengvai virsta dėl priešo nelaimės džiūgaujančia minia. Paprasta – tereikia antraštę pakeisti ir fotografijos prasmė keičiasi iš esmės. Tuo pat metu visame pasaulyje įvyko ir didžioji fotografijos revoliucija – fotoaparatūra tapo prieinama kiekvienam. Iš pradžių karaliavo muilinės, vėliau jas išstūmė skaitmeninis vaizdas. Kas fotografija yra šiandien – jau niekas nežino.
[aštuoni]
Tarp visagalės mėgėjiškos ir savo vietos nerandančios meninės fotografijos, ypatingą vietą šiandien užima užsakomoji komercinė fotografija. Šioji iš esmės atlieka tą patį vaidmenį, kaip propagandinė fotografija totalitarinėje valstybėje – mėgina pavaizduoti tikrovę geresnę, nei ji yra iš tikro. Už pinigus fotografija gali padaryti bet ką. Ir daro tai – be jokių skrupulų naudodama „fotografijos, kaip sąžiningo tikrovės atspindžio“ legendą.
Lyg ir žinome, kad nuotraukoje pavaizduotas daiktas ar žmogus realybėje nėra toks gražus. Žinome, kad prieš fotografuojant jie yra padažyti. Jie apšviesti ir sustatyti taip, kad išryškėtų dailios vietos, o kreivos ir negražios būtų paslėptos. Mes netgi žinome, kad čia praktiškai nėra fotografijos, kuri nebūtų „koreguota“ prieš paduodant ją mums. Suvokiame, kad senovinis nuotraukų retušavimas ar paspalvinimas yra kūdikių žaidimai, palyginus su tuo, ką šiandien galima padaryti fotošopais.
Galų gale, komerciniai šiandienos fotografai vis dažniau savo paslaugą pardavinėja vienu paketu, į kurį sudėta ir pati nuotrauka, ir jos skaitmeninis „koregavimas“. Užsukite į didesnį prekybos centrą ir pasižiūrėkite, kokio ilgio yra žurnalų lentyna. Abejoju, ar tose dešimtyse spalvotų leidinių mums pavyktų rasti bent vieną nuotrauką, kuri nebūtų skaitmeniniu būdu koreguota. Skaitmeniniai fotografijos frankenšteinai ir toliau save vadina fotografais, o jų kompiuterinius tvarinius toliau iš įpročio tituluojame garbingu fotografijų vardu. Tačiau viešoje erdvėje tikrosios fotografijos lieka vis mažiau.
[devyni]
Štai kokioje aplinkoje pasirodo Trimako fotografijų kolekcija „Dviračio stovėjimo vietos“. Suprantama, panašiomis sąlygomis gyvuoja dauguma sąžiningų šiandienos fotografų. Tačiau retas kuris ryžtasi atvirai konfrontacijai. Juk priešininkas – pernelyg galingas ir jau seniai yra laimėjęs visuomenės meilę bei prielankumą.
Komercinio vaizdo kūrėjai ir pardavėjai jau seniai yra į žmonių galvas įkalę esminius „gero bei teisingo“ vaizdo reikalavimus. Daug nesigilindami į niuansus, pasakysime, kad toks vaizdas privalo būti gražus tiesiogine šio žodžio reikšme (būtent grožis yra vienas iš svarbiausių skaitmeninės fotografijos korekcijos tikslų), jis privalo turėti prasmę (pageidautina – kokią nors paprastutę kasdienę prasmę, suvokiamą kuo didesniam žmonių kiekiui) ir privalo tą prasmę perteikti aiškia bei daugeliui lengvai suprantama kalba (kitaip tariant, fotografija privalo būti tikroviška – net jei tai yra popietės serialo tikroviškumas). Tai yra funkcinė fotografija, atliekanti aiškią misiją. Dažniausiai ši fotografija tėra erdvesnės prekybinės sistemos dalis – paprastai ją siekiama parduoti – daiktą, vertybę ar ideologiją.
Todėl ir nuvalkiotas postmodernistinis terminas „komunikacija“ vis dažniau reiškia kontaktą tarp prekės ir pirkėjo. Viskas, kam būdinga miglota prasmė ir paskirtis, kelia įtarimą ne tik komercinės komunikacijos kūrėjams, bet ir tos komunikacijos vartotojams – eiliniams piliečiams. Klasikinio sukirpimo sąžiningi fotografai dažniausiai nebeatlaiko komercinio vaizdo spaudimo ir eina dalinio kompromiso keliais. Tai visiškai normali reakcija į situaciją, kai apskritai nebeaišku, kas yra fotografija. Jie kuria klasikinius tikrovės atspindžius, kurių realizmas bent iš dalies kartoja komercinei fotografijai būdingus grožio, prasmingumo ir tikroviškumo reikalavimus. Garsių žmonių portretai yra puikus tokio dalinio kompromiso pavyzdys. Jie kuria griežtai žanrines fotografijas, pavyzdžiui, peizažus arba begalines įvairiausių senamiesčių serijas. Jie išsigalvoja įvairiausių „koncepcijų“, kurios suteiktų jų kuriamiems ciklams papildomos prasmės ir aiškumo.
[dešimt]
O Trimakas savo fotografijas išvalo nuo bet kokių asociacijų, galinčių mus vesti link pačios mažiausios nuotraukų prasmės. Net jei iš pirmo žvilgsnio ir gali pasirodyti, kad jo fotografijos suteikia šiokį tokį šansą interpretacijai, pamėginus tai interpretacijai atsiduoti, tuoj pat ir visuomet baigi aklavietėje.
„Dviračio stovėjimo vietos“ yra radikaliai beprasmės fotografijos atvejis. Šios nuotraukos neturi jokios paskirties, jokios funkcijos, jokios jų pritaikymo mūsų kasdienybėje galimybės. Galima netgi teigti, jog šis ciklas yra labai reto mūsų laikams „menas menui“ pavyzdys.
Atrodo, paties ciklo gali net nebūti – pakanka vienos nuotraukos ir pasakojimo, kaip galėtų atrodyti visos kitos. Ir vėl – klasikinis konceptualizmas; toks, kuriam dažnai pakakdavo idėjos aprašymo be menkiausio mėginimo tą idėją įgyvendinti. Tačiau nepamirškite, kad geriausi klasikinio konceptualizmo mene kūriniai visuomet keldavo fundamentalius klausimus apie savo laiko pasaulio santvarką – apie jos legalumą apskritai, apie įprastų ir visiems iki kraujo žinomų gyvensenos taisyklių pagrįstumą, apie visuomeninių santykių (žmogus-žmogus, žmogus-daiktas, daiktas-daiktas) formatus.
Trimako fotografijos byloja apie žmogų, šiandieninio funkcinio pasaulio požiūriu atliekantį visiškai beprasmius veiksmus. Be abejo, juos visi mes atliekame – einame į darbą, į parduotuvę, vedžiojame šunį ar tiesiog pasivaikštome parke. Šie veiksmai yra neišvengiami, tačiau mūsų perdėtai prasmingame ir funkciniame pasaulyje jie tėra beprasmės pauzės tarp didingų vartojimo ir pirkimo atkarpų.
Mūsų ekonomiškas pasaulis trokšta tas pauzes maksimaliai sutrumpinti, todėl net parke prikaišioja atrakcionų, ledų kioskelių ir spaudos pardavėjų. Netgi ten mus gaudo SMS žinutėmis ir šiukšlių dėžėse besimėtančiais logotipais. Todėl jam žiauriai nepatinka, kai kas nors viešai pareiškia, kad šios iš visų pusių spaudžiamos pauzės ir yra tikrasis mūsų gyvenimas.
Šioms pauzėms yra skirtas Trimako fotografijų ciklas. Jis ne tik jas fiksuoja. Jis išsaugo tik jas, o visa kita palieka užribyje. Elgiasi priešingai, nei jam, kaip ir mums visiems, liepia vyraujanti komercinė vaizdo logika. Parodo pasaulį kiek kitokiu kampu – tą kampą mes nuolat nenoromis pamirštame, nes jį gožia galingi vaizdo blokatoriai.
Trimakas, nė neketindamas tapti nauju revoliucionieriumi, primena mums, kad aplink dar yra rezervatų, laukinių teritorijų, kuriose nerasime nei reklaminių skydų, nei įkyrių prekybos agentų. Ten gali elgtis kaip tinkamas – gali kurti savo taisykles, ten niekas nedraudžia kalbėti nerišliai arba mistiškai, ten galima nežiūrėti į laikrodžius ir nepaisyti naujausio aprangos kodekso.
>>
Tekstas knygai „Gintautas Trimakas, Miestas kitaip, Kitos kygos, Vilnius, 2009
