Rūsyje stovėjo tokia tyla, kad girdėjosi kaip tyliai spragsėdamos pūva pušinės grindų lentos virš galvos. Mokytojo akys buvo užmerktos. Ant jo smailos, plaukuotos nosies galo kabojo drumzlinas lašas. Pagaliau Mokytojas lėtai atsistojo, pakėlė galvą ir atmerkė akis. Jos žiūrėjo kažkur pro mokinių galvas. Gal į purviną dėmę ant sienos. Gergždžiančiu balsu Mokytojas kreipėsi į mokinius:
– Aš būsiu negailestingas.
Mokiniai suošė tyliu choru:
– Ašššššš…. būūūsiu negailestinnnnngas…
Mokytojas tęsė. Su kiekvienu sakiniu, jo balsas kilo, akys vis labiau raukėsi.
– Tu neturi jokių šansų.
– Tuuuuu….. neturiiiii…. šaaaaaansų…
Toliau viskas vyko tuo pačiu ritmu. Mokytojas tratėjo maldą, mokiniai žemais balsais kartojo kiekvieną žodį, keistai pratęsdami kai kuriuos garsus:
– Aš nulupsiu tavo švelnų kaaaaailį ir išvoliosiu jį šuns šūūūūūduose. Tavo žžžžžarnas aš sukabinsiu ant medžio šakų. Tavo akis aš įmesiu į kanalizacijos šuuuuuulinį. Tavo blužžžžžnį, innnnnkstus ir kepenis ašššššš sukaposiu smulkiausiais gabaliukais ir atiduosiu varrrrrnoms. Tavo nagus ir ūūūūūsus sumesiu į ugnį. Iš tavo riestos uodegoooooos aš pasidarysiu šepetį šikkkkknai krapštyti. Ir niekada nepasakysiu tavo šeimininkui, kur pakasta tavo širdiiiiiiiiiiisssssss.
Mokytojas baigė falcetu. Po paskutinės jo “ssssssss” mokiniai suurzgė lyg pasiutę šunes. Jie urzgė, kriokė, cypė ir trepsėjo kojomis. Tačiau Mokytojas mostelėjo uodega ir rūsyje vėl stojo gūdi tyla. Mokytojas apsisuko ir negirdimais žingsniais pasišalino. Po akimirkos taip pat tyliai išsisklaidė ir mokiniai. Pro duris ir po tolimiausius kampus bei užkaborius.
Štai taip. Netgi žiurkės negali gyventi be priešo. Netgi jas neapykanta įkvepia didiems žygiams. Tuo tarpu už miesto elegantiškai leidosi saulė. Buvo gražu, nors šaltis gnaibė skruostus. Atrodė, kad katalikų inkvizicija, nacių dujų kameros ir amerikonų bombos ant Hirosimos su Nagasakiu tėra pasakos, kuriomis neišsilavinę tėvai gąsdina savo neklusnius vaikus.
>>
Skelbta: Facebook, 2013 kovo 13 d.
