Iškišau iš tunelio pusę galvos ir pro linguojančias geltonas smilgas pamačiau mėlyną Audi. Šalia rūkė du bičiukai ir šmirinėjo Jorkšyro terieras. Šuo nubindzeno tolyn. Vienas bičiukas vangiai pasuko kapišonu apkamšytą galvą ir viauktelėjo: “Bučki! Bučki! Aik čia!” Šunėkas klusniai apsisuko ir grįžo. Bičiukai toliau tylomis rūkė. Įtraukiau galvą tunelin ir atbulas nuropojau link pagrindinės magistralės.
Tunelis šioje vietoje buvo siauras. Judėti galėjau tik keturiomis. Atšakų buvo daug, bet tikrindavau tik kas trečią-ketvirtą. Kažkada užsukdavau į kiekvieną, bet vėliau nusibodo. Dauguma buvo nesuprantamos ir neįkvepiančios. Kaip ką tik matyta – du berniukai, automobilis ir Jorkšyro terieras.
Labiausiai ieškojau atšakų, vedančių praeitin, tačiau tokių pasitaikydavo retai. Dažniausiai išlįsdavau ir šiandieną – į atsitiktinai sutiktų žmonių gyvenimus ar į standartines kasdienybės situacijas. Man sakė, kad galima rasti tunelių į ateitį, tačiau, kad jie tau atsivertų, privalai treniruotis. Daug, ilgai, kantriai. Žinojau tai.
Bet kiekvieną kartą leisdamasis į tunelį tikėdavausi loterijos bilieto – gauti viską be jokių pastangų. Juk būna ir taip.
Dauguma čia lįsdavo tam, kad susitaikytų su praeitimi. Ieškodavo žmonių, su kuriais kažkada netinkamai išsiskyrė arba nutikimų, kurių kadaise iki galo nesuprato.
Esu girdėjęs daugybę istorijų apie tai, kaip vaikai čia susitaiko su tėvais, o tėvai atleidžia vaikams, kaip skriaudikai tampa draugais su kadaise jų nuskriaustais, kaip tyleniai pagaliau prisipažįsta mylį, kaip kažkada nuslėptos nuoskaudos išlekia į orą ir virsta pienių pūkais.
Dabarties šie žygiai nepakeičia, tačiau ramybės gyventi toliau suteikia. Man pasakojo, kad po kiekvieno atrišto praeities mazgo tunelis tampa vis erdvesnis ir jame lieka vis mažiau atšakų, vedančių į beprasmius šiandienos šiukšlynus.
Sušiktas uždaras ratas – kuo daugiau iššluoji praeitį, tuo dabartis skaidresnė. O jei pirma dalis nesiseka – tuomet ir belieka spoksoti į berniukus su Jorkšyro terieru.
Toks kelias. Mažai aiškumo, daug atsitiktinumų. Bet rankų nenuleidžiu, nes žinau, kad dauguma apskritai neturi galimybės į savo tunelį įlįsti. Tiesiog nežino, kad jis yra. Kartais praeina pro šulinį su dvokiančiu vandeniu – bet juk nešoksi į tokį!
Štai ir šį kartą kol kas neradau nieko gero. Bičiukai su Jorkšyru. Kvanktelėjusi bobutė – prisipylė vandens iš tvenkinio į plastikinius butelius, o dabar stovi ir pagaliu varto šlapius lapus.
Dar aukštas, stambus, pagyvenęs vyras dideliu pilvu ir rausvais, putliais skruostais. Ir legendinė šukuosena – viršugalvy trumpai, ant pakaušio – ilgai, beveik iki pečių. Jei aplinkybės būtų susiklostę – būtų gėjus. O dabar – normalus pilietis su šeima ir respektabiliu postu.
Žmonės, kurie mano gyvenime neturi jokio vaidmens. Jokios prasmės. Jokios misijos. Bent jau dabar. Praeini pro juos ir nieko neišmoksti. Stebiesi, kad apskritai juos dar prisimeni.
Tiesa, buvo atšaka, kuri baigėsi saulės nutvieksta pievute. Joje, sukrauti vienas ant kito, riogsojo koks pusšimtis įvairiausių televizorių ir visi rodė kokią nors programą. Čia buvo jauku, todėl akimirką užtrukau.
Deja, nieko ir čia nenutiko. Taisyklių čia nėra. Gali pusę dienos beviltiškai laukti ženklo ir nesulaukti, o gali jį gauti ten, kur visiškai nesitiki. Juk bičiukas iš minėto tunelio, galėjo atsisukti ne į šunį, o į mane ir pasakyti tiesą, apie kurią mėnesį mąstyčiau.
Tolyn. Priėjau kryžkelę. Skamba patetiškai, tačiau nieko ypatingo čia nėra. Tunelyje kryžkelės – kasdienybė. Vienas kelias dešinėn, kitas – kairėn, vienas – viršun, kitas – apačion. Rinkis iš lempos – logiškai neišmąstysi. Nebent turi išlavintą nuojautą. Aš tokios neturėjau, todėl sukau kairėn nė nemąstydamas.
Štai ir viskas. Čia buvo ne naujas tunelis, o tiesiog dar viena atšaka. Ji baigėsi apvaliomis durimis, kurias atidariau ir įvirtau į tuščią, šviesų kambarį. Kambario viduryje stovėjo palaikis staliukas, o ant jo nesustodamas kalė spausdintuvas. Link spausdintuvo nesirangė jokie laidai – ir kam jų – dievams šviesolaidžio nereikia.
Spausdintuvas spjaudė lapus. Priėjau arčiau – įpusėtame spausdinti lape juodavo raidės, kableliai, šauktukai. Lapas judėjo taip greitai, kad perskaityti nieko negalėjau.
Pagaliau lapas buvo baigtas spausdinti ir ramiai sklęsdamas nusileido ant žemės. Pasilenkiau ir pakėliau jį.
Deja. Atrodė, lapas buvo pilnas išminties, tačiau dabar jo viduryje juodavo tik “abr abr”. Stovėjau ir neskubėdamas išmėginau perskaitymo kombinacijas. Nieko. Arba “abr” arba “rba”.
Nusispjoviau. Dėl viso pikto tvarkingai sulanksčiau lapą ir įsidėjau į kišenę. Apsisukau ir nupėdinau link durų. Durys nebeatsidarė. Vadinasi – šiandien baigta. Atsisėdau, atsirėmiau į sieną ir užsimerkiau.
Atsimerkiau parke ant suoliuko. Nuo jo ir šokau tunelin. Išsitraukiau cigaretę, žybtelėjau žiebtuvėliu, paskui išlanksčiau tą lapą ir pieštuką. Kitoje pusėje surašiau, ką reikėtų padaryti savo gyvenime per artimiausią pusmetį. Sąrašas gavosi ilgokas. Velnias. Tačiau kas belieka, jei dievai tesugeba “abr abr” parašyti.
>>
Skelbta: Facebook, 2010 lapkričio 01 d.