Ėjo kartą toks žmogus į parduotuvę. Kefyro, bulkos, gal dar kokių baronkų ar kiaušinių pirkti. Prie laiptinės parūkė, su kaimynu apie niekus persimetė, mintyse paburnojo ant vairuotojų, kurie kreivai-šleivai mašinas kieme susistato (“aišku, bobos čia statyt nemoka”) ir nuėjo.
Eina jis sau ir – žiū – toks mažas vamzdelis ant šaligatvio guli. Priėjo, sekundę pastovėjo ir paėmė tą vamzdelį. Pavartė rankose, o tada prie akies prisidėjo. Ir kai tik pažvelgė jis pro vamzdelį, iškart viskas prapuolė – šaligatvis, medžiai, šiukšlių konteineriai, šviesoforai. Nebeliko miesto. Ir pasijuto tas žmogus bestovįs tokioje lyg ir rankovėje – didelėje, apskritoje, prie jo tamsokoje, o toliau – švytinčioje. Baisu šiek tiek pasidarė žmogui, bet pajuto jis norą eiti priekin. Ir nuėjo.
Po kurio laiko prieina jis moteriškaitę labai draugišku, raukšlėtu veidu ir šviečiančiomis akimis lyg 100 W lemputės. Sėdi ji ant taburetės ir kojines mezga. Priėjo prie jos žmogus ir sako: “O kas tamsta būsit?” Moteriškaitė pakėlė savo žibančias akis į žmogų: “Šviesa. Va, ką tik baigiau. Imk” – pridūrė tiesdama jam kojines. Stovi žmogus ir žiūri į kojines – raudonos su geltonais ir rožiniais raštais. Ir klausia – “O tamsta gal pasakysit, kas ten toliau, už jūsų?” Moteriškė nusišypsojo ir tyliai atsakė: “Už manęs – nėra nieko. Aš – paskutinė”.
Tada moteriškė pasisuko, pasilenkė po taburete ir kai vėl atsisuko, rankoje turėjo plastikinį indelį su mažyčiais kukuliais. “Ir kukuliu pasivaišink” – pridūrė. Žmogus pasikrapštė kaktą ir atsakė: “Kukulį paimsiu. O va kojinių tai man nereikia. Mano žieminiai batai su kailiu”.
Paėmė jis kukulį ir kai tik įsidėjo į burną, išnyko ir moteriškė, ir tunelis ir vėl jis atsidūrė savo gatvėje. Stovi štai jis galvoja – “Nesuprantu. Valgiau aš tą kukulį ar nevalgiau”. Apsidairė – vamzdelio nėra nei rankoje, anei ant šaligatvio. Numojo žmogus ranka ir nuėjo. Daug galvoti jis nebuvo įpratęs, o su tuo, ko nesuprato, kovojo apie tai negalvodamas.
Štai taip pasaulyje ir būna. Vieni visą gyvenimą ieško tos moteriškės švytinčiom akim ir neranda. O kitiems ji pati kelią pastoja, o jie, bepročiai, praeina pro šalį. Ir susikeisti vietomis mums niekas teisės nedavė.
>>
Skelbta: Facebook, 2010 10 06
