1
Kasdienybė yra vienas madingiausių XX a. žodžių. Kultūros istorikai ir šios dienos reiškinių kritikai šį žodį taip tvirtai tebelaiko savo rankose, kad ir XXI a. pradžioje jis mums skamba patraukliai.
Čia netyrinėsiu, kaip ši sąvoka pateko į aktualų kultūrinį žodyną ir kokį kelią ji nuėjo, kol pasiekė mūsų dienas. Tačiau keletą dalykų paminėti verta. Net ir neturėdamas tikslių duomenų, galiu garantuoti, kad kasdienybės tėvas buvo kairuoliškos visuomeninės minties šauklys Karlas Marksas, o motina – Industrinė Revoliucija, atvedusi mus visus prie susinaikinimo bedugnės.
Ponas Marksas ko gero bus garsiausias tarp tų, kurie atsigręžė į ligi tol bevardes miesto darbininkų minias ir nuspėjo Imperatorių eros pabaigą. Jei anksčiau istorijos metraščiuose būdavo minimi tik didikai, tai XIX a. savo galvas istorijos paviršiun vis dažniau ėmė kaišioti eiliniai šios žemės piliečiai. Istorijos mokslas apsivertė aukštyn kojom, kai tyrinėti imta ne tik Aukščiausiųjų gyvenimą, bet ir milijoninės pavaldinių minios kasdienybę.
Kiekviena Imperatoriaus diena yra šventė, kiekviena akimirka ypatinga, kiekviena sekundė šventa. O eiliniai žmonės nieko kito be kasdienybės neturi. Jų gyvenimai prabėga nepastebėti, niekas netapo jų portretų ir nerašo biografijų. Milijonai žmonių gimė, užaugo, paseno ir numirė, o mes apie juos jau niekada nieko nesužinosime. Milijardai gyvenimų žybtelėjo ir tuoj pat užgeso. Tai ir yra kasdienybė. Gausybė nereikšmingų akimirkų, kurių nei pradžios, nei pabaigos neįžiūrėsi net ir su geriausiais žiūronais.
2
Fotografija nebuvo pirmoji technologija kasdienybei gaudyti. Nebuvo ja ir kinas, nors abu šie tikrovės atgaminimo būdai labiausiai tam tinka. Kaip ir daugelis panašaus plauko technikų, jos pirmiausia naudotos pramogai. Fotografija buvo turtuolių malonumas – o šie kasdienybe nesidomėjo. Kartais jie mėgo fotografuoti savo tarnus, tačiau ir tuomet juos režisuodavo į situacijas, dvelkusias egzotika ir senove. Kinas prasidėjo nuo atvažiuojančio traukinio, skirto pasimetusiems žiūrovams gąsdinti. Galbūt vieni pirmųjų kasdienybės stebėtojų buvo tapytojai – XIX a. prancūzų realistai ir Van Goghas, tapęs bulvių valgytojus, batus ir kėdes.
Tačiau tapyba interpretavo kasdienybę, ji nebuvo pajėgi parodyti ją tokią, kokią mato akis. Fotografija ir kinas, tikrovę tiesiogiai atgaminančios technologijos, kasdienybei stebėti iš tikro imtos naudoti tik XX a. antroje pusėje. Nuo to laiko kiekvienas sąžiningas žvilgsnis į kasdienybę sukeldavo perversmą. Kine tai aiškiausiai matyti – tereikia prisiminti, kas atsitiko, kai Italijoje gimė Neorelizmas ar Prancūzijoje – Naujoji banga.
3
“Visos fotografijos yra memento mori. Fotografuoti – tai pajusti kito asmens (ar daikto) mirtingumą, pažeidžiamumą, kintamumą. Atriekdamos vieną akimirką ir ją užšaldydamos, visos fotografijos liudija negailestingą laiko tiglį. Fotoaparatas pradėjo dubliuoti pasaulį tuo metu, kai žmogaus aplinka svaiginamu greičiu ėmė keistis: per trumpą laiką sunaikinus nesuskaičiuojamą daugybę biologinio ir socialinio gyvenimo formų, šis prietaisas galėjo įamžinti tai, kas pradingo”.
Susan Sontag, Apie fotografiją, Baltos lankos, 2000
4
Totalitarinės valstybės kasdienybės nemėgo. Didieji totalitarizmai savo egzistenciją rėmė ateities vizija ir visomis jėgomis draudė stebėti, kaip jos siekiama. Vadams kelią lyg miražas rodė ateitis, kurios finišas būdavo nuolat atidedamas. O kasdienybė buvo tragiška – į fantastiškos vizijos kūrimą įkinkius visuomenę, kasdienybėje būdavo patiriamas vienas pralaimėjimas po kito. Totalitarizmas sugrįžo į tuos laikus, kai buvo tik imperatoriška tikrovė, kai viskas, kas vykdavo už rūmų sienų, nedomino nei istorikų, nei menininkų.
Totalitarizmai žengė dar toliau. Pasaulyje kasdienybė seniai buvo atrasta ir žmonės jos troško netgi totalitarinėse valstybėse. Tad nieko kito nebeliko, kaip uždrausti kasdienybę, o už jos stebėjimą ir viešinimą griežtai bausti.
5
Kai šnekučiuodavomės su Antanu Sutkumi apie čia pristatomą kolekciją, jis vis kartojo – “turėčiau dėkoti sovietams, kad jie draudė tokias nuotraukas rodyti”. Šūsnys fotografijų, niekada nepatekusių į parodas ar katalogus. Fotografijos, kurios ramiai ilsėjosi kartoninėse dėžėse, nes autorius nematė prasmės jas viešinti. To meto menininkai intuityviai jautė, kad abstrakčios kasdienybės rodymas prieštaravo totalitarinės pasaulėžiūros prigimčiai.
Tokioje valstybėje kasdienybė buvo dviguba – valstybinė ir žmogiška. Kasdienybė yra tai, kas banalu, nuobodu ir labai įprasta. Žmogiškos kasdienybės srautas privalėjo išnykti, nes joje nebuvo nė krislo vizionieriškos patetikos. O jei totalitarinėje valstybėje ištartame teiginyje nėra ateities vizijos aidų, jis griauna tokios visuomenės pamatus.
Totalitarinės valstybės gyventojui buvo draudžiama užimti neutralią poziciją. Štai kodėl tarybiniai biurokratai persekiojo abstraktųjį meną – jame fiksuota radikaliai apolitiška laikysena. O tokioje visuomenėje apolitiška laikysena iškart virsta politiniu iššūkiu. Didingame parade privalo dalyvauti kiekvienas pilietis, nes nuošaly stovintis gali sukelti dvejonę ir aplinkinių galvose. Juk ne šiaip egzistavo posakis: “Kas ne su mumis, tas – prieš mus”.
6
Valstybinė kasdienybė buvo tiesiog sukuriama. Simuliuojama, pasitelkus tam geriausiai tinkamą formą, tačiau anuliavus visą pavojingą turinį. Oficialią tarybinio piliečio kasdienybę pristatė filmai, žinių reportažai ir fotografijos žurnaluose. Iš pirmo žvilgsnio šie kasdienybės vaizdai buvo teisingi – savo forma jie imitavo žmogiškąją kasdienybę.
Tačiau tai buvo tik forma. O turinys filtruotas mažiausiai du kartus. Pirmą filtravimą atlikdavo kūrėjai – jie žinojo, kad vaizdai privalo atitikti oficialią kasdienybės sampratą. Antroji operacija atlikta pateikiant vaizdus žiūrovams –tiek kine, tiek to meto žiniasklaidoje vaizdai nebuvo savarankiški. Juos žemyn traukė ideologizuoti komentarai. Filmo kadrai iliustruodavo siužetą, o fotografija žurnale – straipsnį. O juk mes puikiai žinome, kaip vaizdo suvokimą keičia šalia padėtas komentaras!
Prisiminkime sovietinio kino legendą – filmą “Maskva netiki ašaromis”. Gražus ir teisingas filmas. Už širdies griebianti moters istorija. Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio. Pavojaus signalą mums siunčia karštas noras parodyti sovietinės visuomenės apolitiškumą. Troškimas pareikšti pasauliui – čia nereikia tapti partijos nariu, kad susitvarkytum asmeninį gyvenimą. Būtent šis aspektas filmą paverčia vienu ciniškiausių sovietinės propagandos kūrinių.
7
Pirmą kartą Antano Sutkaus originalą rankose laikiau sėdėdamas buvusio Tarybinės Lietuvos vado žmonos svetainėje, prieš dešimtį metų. Bevartant ponios šeimynines nuotraukas, vienos jų nugaroje radau Sutkaus parašą. Žinojau, kad jis – garsiausias Lietuvos fotografas. Anoje nuotraukoje buvo tik darniai išsirikiavusi šeimyna. Įsižiūrėti skatino Sutkaus pavardė.
Dabar, jau iš paties Sutkaus išgirdau istorijos tęsinį. Jo iniciatyva 1969 įkurta Lietuvos fotografijos meno draugija. Teko ilgai kovoti, kad fotografija gautų vietą tarybinio meno sistemoje. Kad fotografijos reikalai judėti sklandžiau, geriausi fotografai paveiksluodavo aukščiausius valstybės pareigūnus. Į partijos šulų namus keliaudavo šūsnys fotografijų, kuriose būdavo fiksuota jų kasdienybė.
Šiandien, praėjus beveik 15 metų nuo sovietinio totalitarizmo žlugimo, net ir tokios fotografijos tampa vis įdomesnės. Juk fotografija, kaip mėgsta sakyti ir Antanas Sutkus, pirmiausia yra prisiminimas. Memento mori – sutiktų su juo ir Susan Sontag.
Tačiau valstybinės kasdienybės vaizdams dar reikia prinokti. Net ir aš, trisdešimtmetis, dar pernelyg gerai ją prisimenu. Brežnevinio snaudulio apimta Sovietų Sąjunga jau buvo iššvaisčiusi visą ankstesnių metų politinį aštrumą, todėl valstybinė kasdienybė buvo labai madinga.
Galima, aišku, sakyti ir kitaip. To meto totalitarinė ideologija buvo pasiekusi tokią tobulybę, kad gerai suvokė – filmas “Maskva netiki ašaromis” geriau atlieka ideologinės propagandos darbą, nei budistinės Lenino raštų studijos.
Tačiau žmogišką kasdienybę mums pažinti žymiai sunkiau. Prisiminimai greitai dyla – kas šiandien pamena, jog kadaise pienas pardavinėtas stiklo buteliuose su sidabrinės folijos dangteliu, o kefyras – buteliuose su žaliais dangteliais? Tai esminis žmogiškos kasdienybės bruožas – ji rodosi niekingai nereikšminga ir prisiminimai iškart sudyla.
8
Mano prisiminimai pamažu vėl pradėjo vyniotis Antano Sutkaus namuose vartant šimtus nuotraukų. Paslaptingas jausmas suvokus, kad esi tarp tų kelių žmonių, šiuos vaizdus apskritai mačiusių. Jos taip ilgai slėpėsi subraižytuose negatyvuose, kad net ir autorius jas primiršo. Todėl kiekvieną kartą sumažinus fotografijų kiekį iki parodos ir katalogo formato, būdavo aišku, kad kitam susitikimui Antanas Sutkus atras naujų dar nematytų vaizdų. Kiekvieną kartą tekdavo lyginti trijų kartų prisiminimus – Antano Sutkaus, jo žmonos ir mano – tik taip buvo galima nuspręsti, kuri fotografija geriausiai atlieka jai skirtą vaidmenį. Lygindavome tylomis – akių žybtelėjimas išduodavo, kad vienas ar kitas vaizdas stipriau sudirgindavo atmintį.
Tai buvo geriausias parodos ir katalogo sudarymo būdas – joks išankstinis, moksline logika paremtas metodas nebūtų geriau pasitarnavęs. Juk buvo galima susitelkti į miesto vaizdus, tačiau buvo galima likti tik kaime. Buvo galima ieškoti tarybinės estetikos atšvaitų arba tyrinėti to meto lietuvio veido bruožus. Galima apsiriboti vaikiška tikrove arba ieškoti tiesos seno žmogaus akyse. Visa tai dar bus galima padaryti, tačiau šiandien Antano Sutkaus archyvą įdomiausia atverti surandant jam vietą mūsų prisiminimų labirintuose.
9
Kelionė čia surinktomis Antano Sutkaus fotografijomis prasideda kažkur šeštajame dešimtmetyje ir švelniai išsisklaido Perestroikos ir Sąjūdžio laikų sandūroje. Keliauti galima keliais būdais. Galima stebėti paties fotografo žvilgsnį. Galima dairytis po anų laikų Lietuvą. Taip pat lengvai galima skrosti kiekvieną kadrą, papildant ją savo sukurta istorija.
10
Antano Sutkaus žvilgsnis šiose nuotraukose gerai jo kūrybą žinantiems gali būti netikėtas. Fotografo žvilgsnis lyg išbalansuotas – daugumoje nuotraukų nėra įprastos simetrijos ir harmonijos, kai kurie kadrai tarsi atsitiktiniai, primenantys greitaeigę automatinės kameros akį. Kai, pamiršus kompoziciją, skubama pačiupti kas akimirką kintančią tikrovę.
Tačiau Sutkaus nuotraukose nėra nieko atsitiktinio. Iš pirmo žvilgsnio skubūs fotografijų rakursai iškalbingai byloja apie kadaise mėgtus žiūrėjimo įpročius. Čia lūžta perspektyva, kai objektyvas pradeda žvilgsnį nuo artimo žmogaus veido, o baigia link horizonto tolstančiame kelyje. Kartais siužeto dalis lyg tyčia nukertama, o didesnėje kadro dalyje prašmatniai įsitaiso tuštuma. Energingi kameros judesiai ir lyg netyčia aparato gaiduką paspaudęs pirštas suteikia nuotraukoms pulsuojančios gyvybės. Sugautas kasdienybės fragmentas net traška – toks jis gyvybingas!
Įdomiausia Antano Sutkaus rakursų istorijoje yra dar viena keistenybė. Mums tenka pripažinti, kad 6-7-ojo dešimtmečių kasdienis žvilgsnis yra kaip niekad persmelkęs ir šiandienos fotografiją. Pavarčius bet kokį madingą žurnalą, panašiais rakursais sukapotų vaizdų rasime kiekviename puslapyje – taip bus sukurtas reklaminis vaizdas, nufotografuotas straipsnio personažas, ar atlikta naują kolekciją pristatanti mados fotosesija. Štai kodėl Sutkaus lig šiol slėptos fotografijos nekelia jokių matymo problemų – tiesiog tas žvilgsnis mums pažįstamas, o vaizdai – velniškai šiuolaikiški. Skiriasi tik scenografija ir kastingas – šiandienos žmonių veidai jau retai būna tokie švarūs.
11
Dokumentika – visais laikais buvo vienas efektyviausių fotografijos ginklų. Fotografijai ilgai teko muštis, kol kultūros biurokratai pripažino ją menu, tačiau jos dokumentavimo jėga niekas neabejojo. Būtent dokumentinis fotografijos sluoksnis ir vertė kalbėti apie jos galią žadinti prisiminimus. Diskutuojant su Antanu Sutkumi dėl vienos fotografijos šiai parodai, jis tarė: “štai tokias nuotraukas režisieriai studijuos kurdami filmus apie anuos laikus”. Tarybinio lietuvio kasdienybės formos šioje kolekcijoje fiksuojamos gausiai ir tiksliai.
Tačiau yra ir šis tas įdomesnio. Kad ir kaip mus džiugintų nuotraukose užfiksuota tarybinė etnografija, akivaizdu, kad pats fotografas nesijautė esąs antropologas, mėginantis ateities kartoms išsaugoti savo laiko madas. Sutkui tai būtų pernelyg menkas uždavinys. Juk šiose fotografijose jis galėjo išvengti tarybiniam menui būdingo taikomojo aspekto. Jis žinojo, kad šie vaizdai gulės asmeniniame archyve ir galbūt niekada netaps oficialaus archyvo dalimi.
Štai kodėl fotografijose etnografinės detalės nebado akių. Tarybinę etnografiją mes pastebime vėliau, kai nuotrauką žiūrime antrą ar trečią kartą. Pirmiausia akis prikausto ten įsikūręs personažas. Sutkus yra personažų fotografas – kiekvienas į jo nuotraukų žmogus nėra vien kompozicijos dalis. Atidi kadro režisūra lemia, kad pamatome ne abstraktų, o individualius bruožus turintį personažą. Štai kodėl tik vėliau pastebime įspūdingos 7-ojo dešimtmečio vilnietės apdarus – juk jie tėra personažo asmenybės detalės.
12
Kinematografinį Antano Sutkaus nuotraukų pobūdį pastebėjau jau pirmo susitikimo metu. Tuomet dar nemokėjau atmintinai kelių šimtų jo fotografijų, kurių prieš tai nebuvo šansų pamatyti jokiose parodose ar kataloguose. Tuomet dar tik ieškojau rakto į Sutkaus kasdienybės archyvus. Tačiau labai greitai pajutau, kad daugelis šių kasdienybės fragmentų yra tarsi kino filmo ištraukos, tarsi kadrai, iliustruojantys filmo recenziją.
Šį netikėtą kinematografinį jausmą lėmė dvi čia jau aprašytos nuotraukų savybės. Fotografo žvilgsnis (rakursas) ir specifinis dėmesys žmogui (personažas). Štai kodėl pamačius lyg ir paprastą moters taksofono būdelėje fotografiją, rodėsi, kad lengvai galėtum atkurti jos pokalbį. Gal ji skambino savo vyrui? O gal dėl susitikimo tarėsi su meilužiu? Galbūt tiesiog skambino namo, norėdama pasiteirauti, ar vaikai pavalgė pietus? Gal ji raportavo nežinomam KGB karininkui, o gal savo bendrininkui recidyvistui pranešė, kad į parduotuvę, kurioje ji dirbo, šiandien atvežė deficitinių prekių? O gal ji tiesiog plepėjo su drauge, kuri ką tik grįžo iš ligoninės su naujagimiu…
Filmas buvo ilgas ir sudėtingas. Tarsi epas, kuriame pamažu atmatuotas beveik pusšimtis metų. O gal serialas, kuriame pinasi kelių Lietuvos kartų jausmai, kasdienio gyvenimo džiaugsmai ir nelaimės. Serialo formatas kasdienybę turėtų pačiupti tvirčiau. Taip, ši kolekcija panašesnė į serialą – net jei tai serialas, didingesnis už patį rimčiausią kino filmą.
>>
Tekstas knygai Antanas Sutkus, Kasdienybės archyvai, 1959-1993, Lietuvos fotomenininkų sąjunga, 2003.
