2020 m. įžanga: nepamenu, nei kodėl šį keistą tekstą rašiau, nei kam jis buvo skirtas. Gali būti, jis tapo pranešimu kokioje nors konferencijoje. Tačiau net ir po 15 metų jo idėjos ir tarp jų gudriai įsriegta ironija, panašu, gali būti aktuali.
>>
Šiuolaikinis menas valstybiškai mąstantiems piliečiams visuomet kėlė nemažai problemų. Šio meno kūrėjai dažnai operuoja eiliniams kultūros vartotojams sunkiai įkandamomis mąstymo kategorijomis.
Kažin ar klasikinis menas yra bent kiek lengviau suvokiamas. Tačiau dauguma tokio meno garsesnių pavyzdžių jau seniai gali būti vartojami ir be papildomų paaiškinimų. Šiuolaikinis menas kelia daugiau klausimų.
Šiuolaikinio meno apibrėžimas yra itin komplikuotas. Vienintelė galimybė aiškiau nurodyti šio rašinio objektą yra pasiremti instituciniu aspektu. Čia kalbu apie tuos menininkus, kurie naudojasi tarptautine šiuolaikinio meno kalba ir vartoja šiandienines meno gamybos priemones.
Tačiau toks apibrėžimas galioja tik įvilkus jį į tam tikrų institucijų propaguojamo meno kontekstą, lemiantį tai, jog šiuolaikinis menas neretai įvardijamas atgaline tvarka – apibrėžimas formuluojamas remiantis konkrečiais pavyzdžiais (institucijų ar kūrėjų) ir nuo jų griežtai priklauso.
Todėl iki šiol nėra abstrahuoto šiuolaikinio meno apibrėžimo. Jis greičiau praktinis. Taip į šiuolaikinio meno lauką gali patekti tarsi ir tradicinis meno kūrinys, jeigu tik jis yra pristatomas angažuotose šiuolaikinio meno institucijose arba yra sukurtas jau tokio meno kūrėjų ratui priklausančios asmenybės[1].
Tad šiuolaikinis menas yra sudėtingas, o jo komplikacijų priežastys yra kelios. Viena – suvokimo problemiškumas ir specialių žinių būtinybė. Iš to plaukia kita problema – šiuolaikinio meno vartotojų rato siaurumas.
Paprastai, šiuolaikinį meną vartoja ir juo mėgaujasi uždara ir nedidelė visuomenės dalis. Tradiciškai, šioji visuomenės dalis yra ne tik maža, bet ir visuomeniniam gyvenime nedaug svarbos teturinti. Tai ypač tinka kalbant apie postkomunistines valstybes. Daugelis jų skurtos nacionaliniu pagrindu ir remiasi tautos istorijos tradicija, tad dėmesys šiuolaikiniam menui, tokių tradicijų nevertinančiam, yra natūraliai menkas.
Su šiomis problemomis susijusi ir trečioji. Šiuolaikinis menas yra tarptautinis reiškinys. Tad jo kalba ir svarstomi klausimai dažnai siekia daugiau nei reikalinga tautinei valstybei. Be abejo, ir nacionalinės valstybės diskurse yra svarbus tarptautinis dėmuo, tačiau jis visuomet ryškiai nuspalvintas nacionalinių interesų spalvomis. Kiekviena tarptautinė problema turi būti griežtai nacionalizuojama, turi būti surandamas jos nacionalinis atitikmuo. Šiuolaikinio meno kūrėjai neretai šio principo nepaiso ir net vietines problemas svarsto taip, kad jos būtų visų pirma suprantamos tarptautiniam vartotojui.
Taip yra dėl aiškių priežasčių. Šis menas orientuojasi į tarptautinį kontekstą – viena, dėl to, kad iš prigimties yra tarptautinis, antra – dėl to, kad jo panaudojimo galimybės vietiniam kontekste yra ribotas. O jau dėl to yra kalta mūsų valstybė bei jos valios vykdytojai[2].
Neįžvelgdami šios kultūros dalies panaudojimo galimybių, valstybininkai šiuolaikinį meną visiškai apleido. Toks aplaidumas ne tik neleidžia valstybei išnaudoti šiuolaikinio meno poveikio galimybių, bet net kelia valstybei nemažą grėsmę, nes beveik visuomet jis egzistuoja kaip viršnacionalinis reiškinys ir dėl savo abejingumo nacionalinėms vertybėms imamas priešinti valstybės bei visuomenės idealams[3].
Atkreipkite dėmesį į svarbų metodologinį principą: tam, kad šiuolaikinis menas būtų tikslingai panaudojamas valstybės reikalams, visai nebūtina, kad jis taptų plačiosioms masėms ir patiems valstybininkams suvokiamas. Tai vienas svarbiausių reikalavimų, su kuriuos nesusitaikius, nieko gero šioje srityje nebus pasiekta.
Šiuolaikinis menas turi būti paverstas panašų statusą kaip ir klasikinis turinčiu reiškiniu – kuomet jis vartojamas ne dėl jo prasminių vertybių, o dėl visuomeninio statuso.
Taigi, kokie yra šiuolaikinio meno panaudojimo valstybės reikalams privalumai?
Jų pakanka, tačiau, deja, mūsuose jie retai kada pastebimi. Senokai daugumos mūsų valstybininkų galvose susiformavusi idėja apie šiuolaikinio ir tradicinio meno prieštarą bei ironiškas požiūris į naujausius meno judėjimus yra pagrindinės kliūtys, trukdančios rasti naujus šios kultūros dalies pritaikymo visuomenės reikmėms būdus.
Juk tos šiuolaikinio meno savybės, kurias tiek valstybininkai, tiek žilagalviai jų patarėjai dažniausiai laiko nenuginčijamu blogiu ir yra ta vieta, kur valstybė galėtų išpešti daugiausia naudos. Reikalingas tik naujas požiūris ir mąstymo dinamika.
Šiuolaikinis menas kaltinamas panieka tradicinėms vertybėms. Ir tai tiesa. Tačiau būtent čia glūdi jo potencija.
Mums neturėtų rūpėti tradicinio ir šiuolaikinio meno konflikto detalės. Mūsų neturėtų jaudinti seno tapytojo pasipiktinimas instaliacija, videomenu, o jauno kūrėjo ironiškas požiūris į tradicinę tapybą ar skulptūrą. Palikime šiuos tuščius ginčus patiems menininkams. Valstybei jo sprendimas neturi jokios reikšmės.
Nacionalinė valstybė nėra šių dienų išradimas. Kaip bet kokio tipo valstybė, ji pasižymi pagarba tradicinėms vertybėms. Be to negalėtų egzistuoti jokia visuomenė. Tačiau negalima būti akliems – pasaulis juda priekin ir visuomenėms rūpi nauji dalykai.
Valstybininkai siekiantys reanimuoti prieš 50 ar daugiau metų egzistavusius reiškinius daro sunkias klaidas, kurių pasekmės paprastai atsisuka prieš juos pačius. Šie žmonės pamiršta elementarią politinės veiklos taisyklę – tiesa nebūtinai yra tai, ką matai prieš savo nosį. Nebūtina tiesmukai priešintis naujovėms, kurios kartais gali būti išties pavojingos.
Efektyviai valdomose valstybėse naujovės sėkmingai integruojamos, neutralizuojant jų griaunamąją galią ir efektyviai jas priderinant prie jau seniai priimtų normų. Šiuolaikinio meno agresija ir tariamas novatoriškumas teikia puikias galimybes tai atlikti.
Juk, kaip visi žinome, šiuolaikinis menas simboliškai yra neatsiejamas nuo socialinio avangardo idėjų bei naujųjų technologijų pasiekimų. O šios sritys labiausiai domina ir traukia jaunąsias visuomenės kartas. Būtent dėl to šiuolaikinis menas jaunimui yra priimtinesnis. Kaip nebūtų keista, jaunimas yra linkęs vartoti šiuolaikinį meną varu nevaromas. Jie lanko tokias parodas savo noru.
Jaunimas yra viena iš aktyviausių visuomenės dalių. Tai socialinė grupė, kuri nuolat kinta, transformuojasi ir kurios atstovai nuolat įsilieja į tas gretas, kurių nuomonė yra svarbiausia valdant valstybę.
Visose srityse – tai pajėgiausia, energingiausia visuomenės grupė. Tad valstybininkui turėtų itin rūpėti šią grupę turėti savo rankose. Deja, to nepasakytum apie mūsų valstybę.
Technologinis šiuolaikinio meno aspektas įgalina lengvai tai padaryti. Naujųjų technologijų forma atsirandantis menas daugelyje išsivysčiusių šalių jau seniai yra tapęs puikia poveikio priemone. Šio meno valdymas užtikrina valstybei puikų įvaizdį – tai šalis, kurios valstybininkai suvokia naujų technologijų svarbą ir skatina jų diegimą kasdienybėje.
Kiekvienas jaunas pilietis bus patenkintas tokia valstybės orientacija. Valstybė, šį meną remianti – atrodys šiuolaikiška, verta pasitikėjimo ir turinti ateities viziją. Valstybei investicija į tokį meną visuomet pasiteisins – ji pagerins savo įvaizdį minimalia kaina, nes surengti vieną kitą technologinio meno parodą visuomet kainuos mažiau nei technologizuoti pačią valstybę.
Antra, tai – puiki galimybė reprezentacijai. Tokia paroda geriau nei bet kas kita įrodys valstybės norą žengti inovacijų keliu. Tad kodėl gi valstybei neuzurpavus šios veiklos ir nepaėmus tokio meno reikalų į savo rankas? Kodėl ši sritis paliekama individų, menkesnių meno institucijų bei privačių rėmėjų valiai? Tik tuomet, jeigu tokie renginiai vyks valstybės vardu specialiai tam skirtoje institucijoje, pati valstybė gaus visas palūkanas.
Dar vienas būdas tinkamai išnaudoti šiuolaikinį meną – tai paversti jo demonstravimo vietas taip vadinamais “meeting points” – susitikimų vietomis piliečiams, kaip ją įvardijo vienas neseniai įkurtas muziejus Skandinavijoje.
Aišku, ši muziejaus funkcija yra išaugusi iš klasikinių edukacinių programų, kuriomis ne vienas dabarties muziejus grindžia savo egzistenciją. Mat paprasčiau legitimuoti šiuolaikinio meno muziejaus veiklą visuomet būtinu visuomenės švietimu, nei būtinybe organizuoti erdvę, tokiam miglotam dalykui kaip šiuolaikinis menas pristatyti.
Ši edukacinė veikla labai lengvai ir švelniai gali būti transformuota į pozityvaus visuomenės užimtumo programą. Ji taip pat gali lengvai tapti puikia erdve valstybinei propagandai. Tai nėra mokykla, nėra perauklėjimo įstaiga. Čia nėra jokios, nei realios, nei įsivaizduojamos prievartos, tokios įgimtos bet kokio plauko auklėjimo įstaigoms.
Čia kiekvienas tarsi ateina savo noru, tad tinkamai suplanuota muziejaus edukacinė veikla visuomet gali atnešti valstybei naudą.
Šiuolaikinio meno pobūdis taip pat palengvina šią užduotį. Būkime atviri, šiuolaikinio meno neapibrėžiamumas, taip vadinamasis interaktyvus dėmuo ir jo multidiscipliniškumas sumaniam valstybės vadybininkui leidžia pasitelkti menininką panašiai, kaip anksčiau būdavo naudojami juokdariai. Tai visuomet traukia dėmesį, padeda organizuoti įvykį ar užpildyti erdvę.
Be abejo, patys atkakliausi kritikai pastebės klastą. Tačiau šis pastebėjimas niekuomet nekels pavojaus valstybei ir netrukdys valstybininko darbo.
Kaip minėjau, vidinis šiuolaikinio meno uždarumas geriau
nei bet kokia policija užkerta erezijoms kelią į platesnius vandenis. O patys
menininkai niekuomet nekąs juos maitinančios rankos. Menininkai visais laikais
buvo ištikimi tiems, kurie užtikrindavo jiems pastovų pragyvenimo šaltinį.
[1] Vienas įdomesnių pastarojo meto veikalų, kuriame mėginama rasti šiandien besivystančio meno apibrėžimą yra Nicolas Bourriaud knyga Esthetique Relationelle, Les presses du reel, 1998. Trumpą esminių šios knygos tezių išdėstymą galite rasti mano straipsnyje 40 punktų apie P. R. Vaitekūną, Šiaurės Atėnai, 2000 kovo 18. Įdomių minčių šia tema yra ir mano atliktame pokalbyje su žinoma Europos kuratore Maaretta Jaukkuri: Šiuolaikinė dailė: kūrėjas – kūrinys – žiūrovas. Pokalbis su Helsinkio modernaus meno muziejaus kuratore Maaretta Jaukkuri, Kultūros barai, 1997, Nr. 6.
[2] Pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje žlugus valstybinių užsakymų, dailės kombinatų sistemai, nesusiformavus komerciškai konkurentabiliai dailės galerijų veiklai, aktyvių naujųjų vartotojų ratui dauguma dailininkų nepragyvena iš laisvosios kūrybos bei užsiima papildoma veikla. Elona Lubytė, Dailininko padėtis Lietuvoje: pageidavimai ir galimybės, Dešimto dešimtmečio dailės procesai ir kontekstai, Vilnius, 2001, 17. Tame pačiam straipsnyje nurodoma, jog per 1990-1998 m. laikotarpį Lietuvos dailės muziejus įsigijo ne daugiau kaip 150 šiuolaikinių dailininkų kūrinių.
[3] Šiuolaikiniam menui Lietuvoje niekas netrukdo. Jis nėra draudžiamas ar kaip nors dirbtinai stabdomas. Jis netgi savotiškai madingas. Šalies prezidentas, kultūros ministras ar kiti aukšti šalies pareigūnai yra pakankamai dažni svečiai šiuolaikinio meno parodų atidarymuose. /…/ Lyg ir viskas gerai. Tačiau laikui bėgant vis sunkiau atsikratyti įkyrios minties, kad visa, kas vyksta, yra laikina ir neturi jokios išliekamosios vertės. Kęstutis Kuizinas. Ar Lietuvoje vis dar reikia šiuolaikiniam menui muziejų? Dešimto dešimtmečio dailės procesai ir kontekstai, Vilnius, 2001, 56.
>>
Nuotrauka iš pexels.com
