JAV buvo sukurta ne tik elektros lemputė, motociklininkų judėjimas ir NBA. Šioje Laisvės pakrantėje išdygo ir dar vienas mūsų laikų žiedas – šiuolaikinis satanizmas.
Nors tūlas Marijos Žemės gyventojas tuo vardu pavadintų tik kapines terliojančius paauglius (arba viską, ko nesupranta), tačiau kadaise satanizmas žmones žavėjo ne mažiau, kaip šiandien juos džiugina feng šui.
Grįžkime į nuostabius laikus, kai ramiai tunkanti pokario Amerika sėkmingai statė kapitalistinį rojų. Deja, tobulybė žmogui greitai nusibosta. Amerikiečiai, taip ir negavę padorios progos išlieti savo agresiją Antrojo pasaulinio karo laikais, surado išeitį po 20 metų – paleido pasaulin Šėtono šmėklą!
Williamo Friedkino “Egzorcistas” tapo amerikietiškosios popkultūros satanistinių žaidimų kulminacija. Kino akademija, davusi šiam filmui keletą Oskarų, oficialiai patvirtino: “Taip, Šėtonas egzistuoja”.
Deja, kaip dažniausiai ir atsitinka oficialiai patvirtinus pogrindžio legendas, šios iš karto nustoja kelti susidomėjimą. Kai Šėtonas virto popkultūros veikėju, Satanizmas nebeteko ankstesnio žavesio.
“Egzorcisto” scenarijus nesudėtingas. Žymios aktorės dukrą apninka keista liga. Nė vienas gydytojas negali jai padėti. Mergaitė jaučiasi vis prasčiau. Mama supranta, kad reikalas rimtas ir be kunigo neišsisuksi.
Mergaitė kalba storu vyrišku balsu, keikiasi, spjaudosi žaliu skysčiu, svaido daiktus (tiesiogiai ir vien minties jėga). Šėtoną išvaryti mėgina du kunigai. Mergaitė pasveiksta, tačiau kunigus Šėtonas įveikia.
Tai ir yra svarbiausia – katalikai Šėtoną įveikia, tačiau apie Šėtoną, apsėdimą ir jo išvarymą kalbama taip, tarsi būtų atliekama apendicito operacija. Teigiama, jog katalikai egzorcizmo niekuomet neatsisakė, nors šią praktiką ir slėpė. Dar vienas Šėtono egzistavimo įrodymas.
“Egzorcisto” laikais toks požiūris nieko nestebino. Tačiau reikėjo penkmečio, kad XX a. košmarų nuvarginti žmonės įprastų prie naujo kaimyno – Šėtono.
“Egzorcistas’ užbaigė 6-7 deš. slėpynes, kurių Holivudas ėjo su Belzebubu. Satanizmas atsisveikino su milijonais gerbėjų ir išėjo atostogų iki pat XX a. pabaigos, kai ant žurnalų viršelių jį vėl išnešė “Šėtono bažnyčios” įkūrėjo mirtis, “Marilyn Manson” ir skandinaviškoji “black metal” banga, palikusi vieną kitą lavoną ir pora liepsnojančių krikščionių šventyklų.
1966 m. tūlas Antonas LaVey San Franciske įkūrė pirmąją teisėtą Šėtono garbintojų draugiją – “Šėtono bažnyčią” (Church of Satan). 1969 m. tas pats vyrukas išleido ir savo organizacijos “konstituciją” – “Šėtono bibliją” (Satanic Bible).
Šiuos įvykius skyrusių trejų metų pakako, kad daugumai amerikiečių ponas LaVey’jas taptų blogio sinonimu. Jis įgyvendino slaptą Amerikos troškimą – kultūringai pažvelgti “anapus”, į tamsiąją žmogaus pusę, kuri viliojo labiau, nei galimybė nukeliauti į Mėnulį.
Per tuos trejus metus Šėtono vietininkas Žemėje atliko gausiai žiniasklaidoje pristatytas satanistines vestuves, laidotuves ir krikštynas. Bažnyčios nare tapo Holivudo Blondinės Sostą iš Marilyn Monroe paveldėtojusi Jayne Mansfield.
Jos žūtis bažnyčią dar labiau išgarsino. Ponia Mansfield pateko autoavarijon, kurios metu oficialiai Šėtono bažnyčios šventikei buvo nukirsta galva. Antonui LaVey’jui tereikėjo lyg tarp kitko užsiminti, kad ne taip seniai jis buvo prakeikęs aktorės draugą.
Antonas LaVey kūrė legendą. Nesvarbu, kad daugelis šios charizmatinės asmenybės gyvenimo faktų buvo pramanyti. Tik jam esant ant mirties slenksčio žurnalistai vieną po kito ėmė demaskuoti Antono gyvenimo mitus. Tačiau argi Holivudo legendos būna kitokios?
Tuo pat metu Holivudo ir satanizmo žaidimų istoriją papildė dar du įvykiai.
1968 m. pasirodė Romano Polanskio filmas “Rosmari kūdikis”. Čia mergina yra apvaisinama paties Šėtono ir pagimdo jo vaiką. Ponas LaVey tvirtino šiame filme atlikęs Šėtono vaidmenį, nors faktais jo teiginys nėra pagrįstas. Tačiau kitur jis neklydo: Polanskio filmas buvo geriausia satanizmo reklama nuo pat Inkvizicijos laikų.
Polanskio žaidimai populiaria satanizmo tema baigėsi labai liūdnai.
1969 m. Čarlio Mansono “šeima” įsilaužė į režisieriaus namus. Jie nužudė jo žmoną, aktorę Sharon Tate, ir keturis draugus. Kitą naktį ta pati gauja anapus pasiuntė dar vieną Los Andželo šeimą. Mansonas lyg ir nebuvo LaVey pasekėjas. Tačiau jo paranojiškas “mokymas”, be kita ko, įkvėptas ir The Beatles “Baltojo albumo”, to meto visuomenės buvo drąsiai įrašytas į Šėtono paskatintų darbų sąrašą.
Šiandien, kai Satanizmas tėra viena iš daugelio marginalinės kultūros formų, “Egzorcistą” mes jau galime žiūrėti ramiu veidu. Šis filmas nėra baisus. Kai kurie jo epizodai netgi gražūs. Tačiau jis taip energingai primena tuos audringus laikus, kai kelių Pasaulinių karų sukrėsti žmonės mėgino ieškoti alternatyvos homo sapiens sukurtiems košmarams.
Mūsų civilizacijos eretikai man visuomet kelia švelnią užuojautą – jų nuoširdžios pastangos rasti dvasios pusiausvyrą yra vertos pagarbos.
Deja, dažniausiai jų viltims savo tikėjimu užkrėsti ir aplinkinius nebūdavo lemta išsipildyti Tikiuosi, kad jie tą pusiausvyrą bent patys pajuto! Ilsėkis ramybėje, Antonai LaVey!
>>
Skelbtas: omni.lt, 2002
Nuotrauka iš pexels.com
