Beveik prieš 20 metų vienas amerikietis, nedrąsiai sukdamas akis į šoną, klausė manęs ar po mano šalies miestus laisvai vaikštinėja laukiniai žvėrys. Pavyzdžiui, meškos.
Kitą kartą, vienas prancūzas man rodė komiksų knygą, kurioje veikė iškraipytais lietuviškais vardais pavadintos raganos ir teiravosi, kokia raganų padėtis mano šalyje šiandien.
Štai jums dvi asmeninės sąmokslo teorijos, kurias galėjau sunaikinti. Bent jau vyliausi, kad manimi patikėjo. Tai retas nutikimas. Paprastai jokie įrodymai negali paneigti padorios sąmokslo teorijos, nes jos aplenkia vietas, kuriose karaliauja racionalūs argumentai.
Sąmokslo teorijų buvo visuomet, tačiau mūsų laikai joms palankausi. Kodėl? Ogi todėl, kad visos sąmokslo teorijos gimsta ten, kur įvykių prasmę besiaiškinantiems žmonėms kelią link tiesos pastoja oficiali nuomonė.
Mūsų laikai – nepasitikėjimo tradiciniais autoritetais amžius. Valdžia, bažnyčia ir kiti šio pasaulio galingieji tiek prisidirbo, kad tik naivuoliai dar tiki tuo, ką jie pliurpia iš tribūnų ir sakyklų. Eilinis šios Žemės pilietis yra tiek kartų apgautas, kad mieliau pasitiki ne Oficialiuoju Protu, o paradokso logika, kuri gali paaiškinti bet kokį visiems svarbų reiškinį ar įvykį.
Štai 1991 m. sausio įvykių dalyviai mums aiškina, kad dar per anksti atskleisti tiesą apie tai, kur tuomet dingo ką tik iškeptas Ministras pirmininkas. Jiems vis dar atrodo per anksti?
Gerai, tuomet aš turiu teisę šį faktą aiškinti taip, kaip man patinka. Aš neturiu jokių faktų, tačiau tai man netrukdo manyti, jog Ministrą pirmininką buvo pagrobę ufonautai, kurie jo smegenis pakeitė galingu kompiuteriu, o vietoje akių įstatė skaitmenines vaizdo kameras.
Svarbieji mūsų laikų įvykiai ar šiandienos žmogui svarbūs reiškiniai išprovokavo daugiau sąmokslo teorijų, nei argumentuotų mokslinių aiškinimų. Sąmokslo teorijos tapo bendrų žinių apie pasaulį dalimi, dažnai – netgi didesniąja dalimi, nes mistinės tiesos ieškantys donkichotai mums yra mielesni, nei oficialūs juodieji kostiumai. Jie bent jau neturi jokios priežastis mums plauti smegenų.
Popkultūra minta sąmokslo teorijomis. Žiniasklaida jas dievina. Tai yra mūsų laikų legendos ir mitai, kuriais tikėti pasirengę milijonai žmonių. O kinas yra galingiausias sąmokslo teorijų įkūnijimo laukas.
Čia yra teritorija, kurioje masinės sąmonės vizijos įgauna labiausiai apčiuopiamą kūną. Nors tiesa yra kažkur kitur, kine ji bent akimirkai persikelia į čia ir dabar.
Žmonės – nematomų jėgų tampomos marionetės
eXistenZ (rež. David Cronenberg, 1999) prieš Matrix (rež. Andy & Larry Wachowski, 1999).
Kas sukūrė šį pasaulį ir kas į mus žvelgia iš aukšto? Šiuos klausimus žmonės keldavo dar tais laikais, kai mamutus medžiojo. O iki mūsų dienų buvo sukurta tiek mitų, religijų ir teorijų, kad šiandieniniam žmogui, informacinės visuomenės vergui, nėra jokių šansų teisingai pasirinkti.
Ankstesnių amžių Žemės gyventojui padėdavo Tikėjimas, tačiau šiandien retas kuris sugeba iš tikro autentiškai tikėti. Besibaigiant XX amžiui tamsiųjų žmogaus sąmonės kampų tyrinėtojas Cronenbergas ir mažai kam tuomet dar žinomi broliai Wachowski mestelėjo mums keletą alternatyvių pasaulio sandaros variantų.
Pirmasis nuosekliai tęsė savo pamėgtą žmogaus ir technologijos santykių tyrinėjimą, o broliukai pristatė ko gero ryškiausią amžių sandūroje apokaliptinę pasaulio viziją.
Finansinėse lenktynėse, be abejo, nugalėjo broliai – jų vizija buvo globalesnė. Joje, nesigilinant į smulkmenas, susumuotos visos šiuolaikinio žmogaus baimės, kurios sočiai maitina daugumą sąmokslo teorijų.
Visagalis Dievas, žmogų pavergiančios technologijos, valdžios sąmokslai prieš paprastus žmones – visa tai buvo supakuota į neįveikiamą žmogų-robotą juodu kostiumu. Kaip ir dera populiariam kinui, čia gauname ne tik pasaulio sandaros paaiškinimą, bet sprendimą.
Teigiamieji herojai šaukia mus į kovą prieš paslaptingas jėgas. Na ir kas, kad tam turi įgyti kone antgamtinių savybių (o tai reiškia, kad mums, mirtingiesiems, laimėti praktiškai neįmanoma).
Cronenbergas kabina tik vieną realybės fragmentą – kompiuterinius žaidimus – ir veda jį link loginės pabaigos. Jo vizijoje kompiuteriniai žaidimai tampa tokie tobuli, kad juos galima integruoti į realybę. Imi nebesuprasti, kur yra žaidimas, o kur – tikrovė. O kai to nesupranti – labai lengva įtarti, kad žaidimą užsakė ne nuoširdūs pramogų kūrėjai, o tie, kas nori, kad mes žaisdami vykdytume jų nurodymus.
Štai taip abu filmai mus veda prie fundamentalių klausimų apie pasaulio Kūrėją.
Taigi, kas laimi šią dviejų filmų dvikovą? Sakyčiau – lygiosios yra geriausias sprendimas.
Cronenbergas nesiūlo mums jokios popsinės išeities, jo sąmokslas labai realus, tačiau tai vis tiek yra vienas lengviausiai žiūrimų šio režisieriaus filmų. Priežasčių šį filmą pažiūrėti per akis.
Broliai Wachowskiai žiūrovui duoda viską, ką jis įpratęs gauti iš holivudinio veiksmo filmo. O ir šio filmo nemačiusių, matyt, sunku būtų rasti. Tačiau ir jį verta pažiūrėti dar kartą – tik ne kaip fantastinį trilerį, o kaip vieną revoliucingiausių šių dienų pasaulio interpretacijų.
Politikai – asmeninių tikslų siekiantys savanaudžiai
All The Presidents Men (rež. Alan Pakula, 1976) prieš Conspiracy Theory (rež. Richard Donner, 1997).
Politikai – savanaudžiai? Toks teiginys balansuoja ant šios temos ribos.
Politinis savanaudiškumas demokratinėje visuomenėje yra įprastas dalykas. Kasdien žiniasklaidoje pateikiama tiek šį teiginį patvirtinančios informacijos, kad, atrodytų, jokia padori sąmokslo teorija čia gimti negali. Juk sąmokslo teorijai būtina paslaptis, privaloma informacijos stoka – kitaip tiesiog nėra kur fantazijai išsilieti.
Deja, mūsų laikais politinio (t.y. valdančio) elito ir eilinių (t.y. valdomų) piliečių konfliktas yra toks gilus, kad visi faktai tampa tik dar vienu benzino šaukštu į liepsnojantį pykčio laužą.
Esminis šių sąmokslo teorijų teiginys yra štai koks.
Tai, ką mes matome, tai, kas yra atskleidžiama, yra tik viršukalnė. Vieši demaskavimai yra reikalingi tik tam, kad valdantieji galėtų paslėpti dar didesnius nusikaltimus.
Dvikovoje susiduria du visiškai skirtingi filmai. Alano Pakulos legendinis filmas apie Votergeito skandalą, pasibaigusį Amerikos prezidento Ričardo Niksono atsistatydinimu – beveik dokumentinis filmas, kruopščiai pristatantis dviejų žurnalistų darbo virtuvę. Ir gan eilinė istorija apie Melo Gibsono įkūnytą Niujorko taksistą, visą savo laisvalaikį paskiriantį įvairiausių sąmokslo teorijų plėtojimui. Čia pasakojimas įsitempia tuomet, kai paaiškėja, kad viena iš jo teorijų yra tiesa.
Taigi, turime filmą apie tai, kas „iš tikro buvo“ ir filmą apie tai, kaip eilinė sąmokslo teorija, kruopščiai bei atkakliai dirbant gali tapti realybe.
Pakulos filmas nuskamba kaip patvirtinimas, kad sąmokslo teorijas kuriančiųjų darbas nėra beprasmis. Tiesa, kai režisierius ima lįsti į smulkiausias žurnalisto darbo detalės, užversdamas mus galybe skaičių ir pavardžių, tampa šiek tiek nuobodu.
O kitame filme gauname daug žinių apie pačių sąmokslų teorijų kūrimo technologijas ir būdus. „Sąmokslo teorija“ yra įdomiausia tose vietose, kur Gibsono personažas vynioja nesibaigiančius savo teorijų siūlus ir tampa nuobodus ten, kur prasideda standartinės veiksmo scenos ir tokiam filmui būtina meilės istorija.
Kas laimi? Be abejo, Pakulos „Visi prezidento žmonės“. O Donnerio „Sąmokslo teorija“ bus naudinga kaip lengva įžanga į temą.
Tavo kaimynas – slaptos draugijos narys
Fight Club (rež. David Fincher1999) prieš Vilko broliją (Le Pacte Des Loups, rež. Christophe Gans, 2001 ).
Rozenkreiceriai, masonai, kukluksklaninkai, pasaulinės žydų ar gėjų sąjungos – kažkodėl mes iš paskutiniųjų norime tikėti, kad mūsų kaimynas, iš pažiūros eilinis pilietis, yra kokios nors slaptos bendruomenės narys. Jų tikslai mums neaiškus, bet dėl vieno esame tikri – tie tikslai mums tikrai nenaudingi. Juk taip paprasta savo asmeninę nesėkmę nurašyti tą nesėkmę lėmusių žmonių slaptam sąmokslui!
Galima būtų pasakyti, kad ši sąmokslų kategorija realiausia, o jų išprovokuoti sąmokslai yra arčiausiai mūsų kasdienio gyvenimo.
„Kovos klubas“ yra idealus tokio sąmokslo pavyzdys. Pamažu susiburia slapta bendruomenė, kurią vienija atrodytų niekingas tikslas – pasimušti. Tačiau pakeliui, kai tos bendruomenės tinklas plečiasi, ją valdantys personažai numato rimtesnių tikslų.
Įdomu, kad panašiu principu egzistuojančių bendruomenių yra apstu – taip funkcionuoja futbolo chuliganų subkultūra, kuri, progai pasitaikius, mielai išlenda iš siaurų sporto pasaulio ribų (pvz., spėkite iš trijų kartų, ką didelė dalis Jugoslavijos futbolo chuliganų veikė Balkanų karo metu).
Tuo tarpu „Vilko brolija“ yra puikus prancūziško stiliaus sąmokslo teorijos pavyzdys. Kad ir kaip mistiškai besiklostytų paslaptinga istorija apie fantastinį žvėrį, finalą prancūzai mėgsta paaiškinti logiškai ir racionaliai.
Štai jums slapta draugija, kuri siekia labai konkrečių tikslų. Štai jums žvėris – jokios fantastikos. Tik šiek tiek egzotikos ir rankų miklumo.
„Kovos klubas“, be abejo, yra rimtesnis kino kūrinys, nei „Vilko brolija“, todėl atrodytų, kad šią dvikovą jis neišvengiamai laimės. Tačiau „Kovos klubas“ yra pernelyg rimtas filmas šiai diskusijai. Juk pramoginis skonis yra svarbi ir privaloma bet kokios sąmokslo teorijos dalis. Todėl laimi „Vilkų brolija“.
Politinės katastrofos – slapto režisieriaus šachmatų partija
Fahrenheit 9/11 (rež. Michael Moore, 2004) prieš JFK (rež. Oliver Stone, 1991).
Štai jums dvi karštos politinės dokudramos – tiesiog tobuli sąmokslo teorijų kine pavyzdžiai. Abi jos – keistai koreguojančios holivudinio hito stereotipus.
Iš pirmo žvilgsnio tiek Stone‘o, tiek Moore‘o filmai yra radikaliai alternatyvios Amerikos politinio gyvenimo interpretacijos, kurių esminis tikslas yra parodyti, kad šios šalies valdžia niekingai ir ciniškai apgaudinėja savo gyventojus. Iš kitos pusės – šie filmai puikiai egzistuoja šiuolaikinėje kino rinkoje, kurią pasiekia skirtingais keliais.
Moore‘o filmas yra dokumentika, sukonstruota pagal visas gero trilerio gamybos taisykles. O Stone‘o filmas – yra trileris, iš paskutiniųjų mėginantis apsimesti realiais faktais pagrįsta dokumentika.
Abu jie taikosi paaiškinti kelis fundamentalius XX a. Amerikos istorijos faktus – tokius svarbius, kad padoriai jie taip ir nebuvo paaiškinti. Tiksliau, jie buvo tokie svarbūs, kad mūsų laikų žmogui bet kokios oficialios jų interpretacijos atrodo nepakankamos.
Taigi, turime tobulus taškus, kuriuose gimsta mūsų laikų sąmokslo teorijos.
Turime įvykius, sukrėtusius daugybę žmonių ir turėjusius didelės reikšmės pasaulio istorijai (prezidento Kenedžio nužudymas ir rugsėjo 11 d. tragedija).
Turime oficialias interpretacijas, kuriose klaustukų daugiau, nei taškų. Iš šių dviejų šaknų išauga didžiulis visuomenės susidomėjimas.
Visuomenė trokšta atsakymų. Kad ir kokie jie būtų – paprasti žmonės nėra mokslo tarybos nariai, todėl argumentacijos logika jų nedomina.
Kas laimi šią dvikovą? Nors galima įtarti, kad Stone‘as savo žiauriai ilgame filme nagrinėja ne tiek Kenedžio nužudymą, kiek sąmokslo teorijos kilmę apskritai (tai, be abejo, yra papildomas argumentas šį filmą dar kartą atidžiai pažiūrėti), o Moore‘as gero trilerio gamybos taisykles išmano žymiai geriau nei derėtų rimtam dokumentinio kino kūrėjui, aš rinkčiausi pastarojo filmus.
Viena, jie gimsta žymiai arčiau įvykių, kurie tiesiogiai veikia mūsų šiandieninį gyvenimą. Antra, jie žymiai pagarbiau žvelgia į mūsų troškimą pramogauti 24 valandas per parą.
Kas šiandien ryžtųsi praleisti tris valandas svarstymui apie tai, kaip prieš 30 metų buvo nužudytas Amerikos prezidentas, kurio nei vardo dorai neprisimename?
Ufonautai nori visko, kas Žemėje geriausia
Santa Clause Conquers The Martians (rež. Nicholas Webster, 1964) prieš Man in Black (rež. Barry Sonnenfield, 1997).
Nors abu šiuos filmus buvo galima lengvai įmesti į kitas grupes, bet jie turi šį tą, ko nė su žiburiu nerasi kitur.
Dauguma sąmokslo teorijoms skirtų filmų yra velniškai rimti. Netgi tie, kurių vienintelis tikslas – uždirbti keletą milijonų. Paprasta – su šypsena papasakota sąmokslo teorija iškart virsta anekdotu. Anekdotais pasaulio prigimties nepaaiškinsi.
O šiedu filmai yra atviros komedijos.
„Santa Klausas nugali Marsiečius“ yra tipiškas pokario Amerikos B kategorijos filmas. Kaip ir dera tokio lygio filmui, jame viskas prasta – ir aktoriai, ir scenografija, ir kostiumai, ir siužetas. Netgi filmo biudžetas – ir tas akivaizdžiai prastas.
Artėja Kalėdos. Marse visi vaikai ima kažko liūdėti. Suaugusieji greitai išsiaiškina – artėja Kalėdos ir vaikams trūksta Kalėdų Senio, Santa Klauso, kaip sako amerikonai. Tad jie išskrenda į Žemę Santa Klauso pagrobti ir į Marsą parsivežti. Be abejo, jiems nieko nepavyksta. Argi amerikiečiai atiduotų Santa Klausą?
Mūsų sąraše šis filmas atstovauja visą amerikietiško kino epochą – prastą, nevykusį, nepaprastai pigų ir dėl šių priežasčių šiandienos žiūrovui labai smagų B kategorijos kiną. Juk bent 2/3 trečdaliai tų filmų ir buvo tiesmukos, primityvios sąmokslo teorijų interpretacijos.
„Vyrus juodais drabužiais“ visi esate matę. Tai, savo ruožtu, yra šiandienos B kategorija – patys brangiausi, technologiškai tobuli, tačiau idėjų prasme visiškai beviltiški filmai.
Kaip bebūtų, komedija rimtų sąmokslo teorijų ratelyje suteikia mums bent akimirką atokvėpio.
Dvikovą lengvai laimi „Santa Klausas nugali Marsiečius“ – egzotikos jame yra tikrai daugiau nei šių laiku hite. Juolab, kad ir pažiūrėti filmą labai paprasta – tereikia jį susirasti tinklapyje Internet Archive, kuriame sukaupti autorines teises praradę filmai. O tai reiškia, kad persikelti juos į savo kompiuterį galima nepažeidžiant jokių intelektinės nuosavybės įstatymų.
Iki Dievo žmogui – vienas žingsnis
Minority Report (rež. Steven Spielberg, 2002) prieš Gattaca (rež. Andrew Niccol, 1997).
Žmogus nuo Dievo skiriasi tuo, kad negali nuspėti ateities ir kitų žmonių minčių. Tačiau technologija ir mistinė tradicija jau greitai mums leis tą pasiekti.
Spielbergo „Įspėjančiame pranešime“ ateitį nuspėja kompiuterizuoti pranašai. Jie įgalina policiją suimti nusikaltėlius paties nusikaltimo jiems dar neįvykdžius. Nusikaltėliu gali tapti netgi nė minties apie tai nesurezgęs.
„Gatakoje“ situacija dar radikalesnė. Ten pasakojama apie laikus, kai kiekvienas galės ne tik sugalvoti savo vaikams jų gyvenimo misiją, bet ir parinkti tokią genetinę sandarą, kuri geriausiai tiktų tai misijai įgyvendinti. Visuomenė perpildyta idealių gyventojų.
Be abejo, „kiekvienas“ yra gan stipriai pasakyta. Nors mokslas šiame filme vaizduojamas pažengęs toli į priekį, tačiau visuomenės egzistavimo principai skendi toje pačioje šiandieninio kapitalizmo dviprasmybėje. Kai gali „kiekvienas“, bet pasiekia tik tas, kuris turi pinigų.
Šiedu filmai demonstruoja gerokai pakitusį mokslinės fantastikos toną. Ji vis labiau artėja prie kasdienybės. Ji vis labiau stengiasi tik šiek tiek pratęsti jau visai apčiuopiamus mokslo pasiekimus.
Čia vaizduojami keli žingsniai į priekį – kai mokslinis darbas pavirsta konkrečiu išradimu ir, laikantis kapitalistinės logikos, iškart paleidžiamas į masinę gamybą.
Šiandienos technologijos vystosi taip greitai, kad mes nenujaučiame, kas mums bus pasiūlyta rytoj ar poryt. Mes sunkiai įsivaizduojame, kokias problemas šiandien sprendžia genetikai ir koks yra naujausias karo mokslininkų išradimas.
Realybė jau beveik pralenkė fantastiką – gyvename nežinodami, kad mokslininkų laboratorijose daugybė svajonių yra išmėginamos praktiškai. Mus kankina nuojautos, kad pasaulio galingieji slepia nuo mūsų tikrąją situaciją – juk kas pirmas pasieks konkrečių rezultatų, tas įgaus didžiulį pranašumą. Panašiai, kaip kadaise nutiko su atomine bomba.
O tai jau yra ideali atmosfera sąmokslo teorijoms perėti. Šią dvikovą vis tik laimi veteranas Spilbergas. Jo vizijos siekia giliau ir net nevykėlis Tomas Kruzas nėra pajėgus jų užgožti.
Ateities pasaulis – didelis kalėjimas
Escape from New York (rež. John Carpenter, 1981) prieš Mad Max (rež. George Miller, 1979).
Tai – šiuolaikinių antiutopijų kryptis, kurią į sąmokslo teorijų glėbį meta esminis veiksmo konstravimo principas – „pasaulis po katastrofos“.
Kokia katastrofa mus ištiks – nėra taip svarbu. Esmė – ji mus ištiks ir po jos gyvensime labai prastai. Nors dažniausiai katastrofos priežastys nenurodomos arba pažymimos labai schematiškai, tačiau čia susitelkia visas blogis, kurį šiuolaikinis žmogus neša pasauliui.
„Pabėgimas iš Niujorko“ yra linksmas dėl to, kad jo režisierius to meto žiūrovus gąsdino pakankamai realistinėmis prognozėmis. Filmo veiksmas vyksta ne 2500 ar 3000 metais, o 1997. Tad mums tai jau yra praeitis. Dar viena sąmokslo teorija, nukeliavusi šiukšlių dėžėn.
Ką jis mums žadėjo? Ogi tai, kad Manhetenas bus aptvertas didžiule tvora ir paverstas uždaru kalėjimu. Į jame sumestų nusikaltėlių gyvenimą nesikišama, todėl jie sukuria primityvią visuomenę.
„Pašėlęs Maksas“ visų pirma garsus beprotiškomis auto ir moto gaudynėmis bei vienu pirmųjų Melo Gibsono vaidmenų. Čia nėra konkretizuojami katastrofos laikas, o ir laikas po jos pažymėtas tiesiog dideliu žmonijos žingsniu primityvizmo link.
Abejuose filmuose, kaip kad dažnai nutinka šios krypties sąmokslų versijose, žiūrovui tenka sekti paskui vienišą, tiek pat brutalų, kaip ir priešininkai, tačiau garantuotai teigiamą herojų. Jam vienam tenka kautis su aplink tvyrančiu chaosu.
Panašu, kad ir ši dvikova baigsis lygiosiomis. Abu filmai vienodai įdomiai pristato apokaliptinę ateities viziją. Carpenterio filmas intelektualesnis, jame daugiau pasiūlymų apmąstyti šiuolaikinio žmogaus situaciją. Daugiau visuomenės komentarų.
Tačiau Millerio kūdikis yra laisvesnis ir lengvesnis – jame veža ne apmąstymai, o begalinės lenktynės įvairiomis įspūdingomis transporto priemonėmis. Ir nors šiandieniniame Holivude panašios greitų pasivažinėjimų scenos yra jau seniai tapusios standartinėmis, menkos 1979 m. technologinės galimybės lenktynes paverčia brutaliomis, tikroviškomis ir kvapą gniaužiančiomis. Tikra atgaiva akims po supertikslių, superšvarių ir supertobulų mūsų dienų pramoginio kino triukų.
Kinas sąmokslo teorijų tarnybose
Battlefield Earth (rež. Roger Christian, 2000) prieš Maskva ašaromis netiki (Moskva slezam ne verit, rež. Vladimir Menšov, 1980).
Iki šiol pasakojau apie filmus, kurie tyrinėja sąmokslo teorijas. O šiedu – yra realių sąmokslo teorijų pavyzdžiai.
Pirmasis yra Scientologijos kulto verslo ir reklamos planas. Istoriją dar 1980 m. parašė šios organizacijos įkūrėjas, o pagrindinį vaidmenį atliko jos narys Johnas Travolta.
Nors šiame pasakojime apie tai, kaip mūsų planetą po tūkstančio metų užkariauja Syklosai ir nerasi tiesioginės Scientologijos propagandos, tačiau jis tapo puikia šio kulto reklama – jį paleidus į pasaulį labiau buvo kalbama ne apie filmą, o apie jo autorių ryšius su Scientologija.
Filmas yra tikras šūdas, galintis pretenduoti į „blogiausio visų laikų filmo“ apdovanojimus. Todėl apie jį šnekų pakaks.
Įdomesnis yra antrasis.
„Maskva netiki ašaromis“ buvo sukurtas tais pačiais metais, kai ponas Hubbardas parašė savo fantastinę epopėją. Tai buvo pirmasis sovietinis filmas gavęs Oskarą. Ir gavo jis šį apdovanojimą tais laikais, kai JAV boikotavo Olimpines žaidynes Maskvoje.
Trumpai tariant, situacija pasaulyje buvo įtempta, todėl šio filmo stilius ir laimėti apdovanojimai negali būti atsitiktiniai.
Filme pasakojame paprastos sovietinės moters istorija. Nuo pat ankstyvos ir sunkios jaunystės iki svaiginančių karjeros aukštumų. Tai yra fonas. O filmo bazė – jautriai, žmogiškai pasakojama meilės istorija.
Taigi, ką tas filmas norėjo pasakyti pasauliui? Ogi paprastą žinią.
Nepaisant to, jog Sovietų Sąjunga buvo komunistinė šalis, žmonės joje gyveno taip, kaip ir bet kurioje kitoje pasaulio dalyje – augo, mylėjo, dirbo, augino vaikus, vedė ir skyrėsi. Šis filmas pasauliui demonstravo humanistinį sovietinio totalitarinio rėžimo veidą ir taip tapo ko gero sėkmingiausia visų laikų to rėžimo viešųjų ryšių kampanija.
Kaip jau galėjote suprasti, šią dvikovą triuškinamai laimi rusiškas melodraminės propagandos pavyzdys. Jis buvo tiesiog geresnis filmas, tad ir savo propagandinę misiją atliko žymiai geriau.
>>
Skelbta: žurnale „DVD gidas“, 2008
Nuotrauka iš pexels.com
