Prie gamtovaizdžio sugrįžau netikėtai. Senelio laidotuvės prieš pora metų buvo pirmasis įvykis, paskatinęs prisiminti paauglystę. Tuomet daug laiko praleisdavau kaime, esančiame Alytaus rajone. Simnas, Giluičiai, Giluičių ežeras – štai kokius gamtovaizdžius regėdavau tuomet. Apie 1986-87 pradėjau lankyti dailės mokyklą ir vasaromis kaime tapyti peizažus. Senelio mirtis – kaimas – gamtovaizdis – tapyba – gamtovaizdis – kaimas – paauglystė. Tokia grandine mano mintys nubėgo nuo šiandienos, link išgyvenimų, patirtų prieš penkiolika metų.
Iš “Gamtininko memuarų”: Maždaug prieš pusantrų metų mirė senelis. Jis buvo laidojamas Simno kapinėse, o prieš tai visi rinkosi į jo namus Kaimynų gatvėje, kuri dar ne taip seniai buvo vadinama Kaimynų kaimu. Tuomet praleidau ten pora dienų. Būti namuose slėgė – jau seniai nebeatrodė prasminga badyti akimis mirusį žmogų. Todėl daug vaikščiojau. Senelių namai stovi ant Giluičių ežero kranto – iki vandens tėra koks pusšimtis metrų. Mano pasivaikščiojimai driekėsi po kilometrą į kairę ir į dešinę, ežero pakrantėmis. Sniegas, kietas gruntas, skaidri atmosfera. Ežeras užšalęs, keletas žvejojančių figūrų. Sėdėjau ant akmenų, žiūrėjau į ežerą. Žvilgsnis šokinėjo į kitą ežero krantą, o nuo jo – link priešingoje pusėje iš už kalvos kyšančius stogus. Nuo mano akių iki tolimiausio taško bėgančio žvilgsnio linijoje pasitaikantys objektai buvo gerai pažįstami. Mažai kas pakito. Išliko tų pačių peizažo formų ir kontūrų prisiminimas, kuris ir gręžė mano mintis į chronologinį minusą. Peizažas. Jis buvo mano minuso taikinys.
Tuomet, besimokydamas vidurinėje mokykloje, nekenčiau miesto ir troškau būti kaimiečiu. Svajojau būti eiguliu. Miestas tuomet atrodė panašus į pragarą. Kiekviename veide švietė melas. Melavo mokytojai, laikraščiai, parduotuvių vitrinos, garbės lentos… Melavo tie, kurie sakė, kad į kompartiją įstojo Lietuvos vardan, kad tų vietų neužimtų įvežti kitataučiai, melavo tie, kurie ryte sėdėdavo partijos susirinkime, o vakare – prie Kūčių stalo. Tais laikais nieko nesupratau. Buvau tobulas sovietinis žmogus – tiksliau, tobulo sovietinio žmogaus pažadas – juk tebuvau paauglys. Dviveidė visuomenė pamažu lipdė iš manęs Tarybų Lietuvos pilietį. Visuomenė, kuri jau nebežinojo, kuris jos veidas tikrasis: ar tas, kuris sėdi part-susirinkime, ar tas, kuris švenčia religines šventes.
Buvau per mažas, kad suvokčiau anų laikų dilemą taip, kaip ją suvokiu šiandien. Juk vienintelis pasaulio variantas, kurį žinojau, buvo Tarybų Lietuva. Žiemą, vangaus bendraamžių būrio lydimas, dainavau pionieriškas dainas, bėgdavau su kitais į tamsų kiemą parūkyti po Spalio revoliucijos minėjimo demonstracijos, rengdavau politinformacijos valandėles spaliukams. O vasarą, kaime, matydavau Amerikos balso kasdien besiklausantį senelį. Deja, niekas tvirtai neuždėjo rankos ant peties ir nepasakė, kuris gi iš vienas kitam prieštaraujančių realybės variantų yra tikrasis, kuriam iš jų vertėtų iš tikro atsiduoti visa širdimi. Žiemą mieste studijavau sovietinės literatūros klasikus, o kaime vasarą buvau vedamas į bažnyčią. Tačiau niekas nesistengė atsakyti į klausimą “Kodėl?” Taip reikia ir taškas.
Iš “Gamtininko memuarų”: Pamenu tą dieną, kai įstojau į komjaunimą. Bilietus įteikė apšiurusiame name Vilniaus centre. Procedūra niekuo ypatingu nepasižymėjo. Būrelis moksleivių sėdėjo tamsiame kambaryje, rodos, mums uždavė keletą simbolinių klausimų ir įteikė bilietus. Po to, jau temstant, stovėjau troleibusų stotelėje netoli tos vietos. Ten susidūriau su tuometine mūsų matematikos mokytoja. Ji nebuvo mokinių gerbiama – pernelyg švelnaus būdo, karjerą pradedanti ir laukinių paauglių nesugebanti suvaldyti pedagogė. Gal todėl man ji ir patiko. Pasakiau jai, kad įstojau į komjaunimą. Ji atsakė, jog dabar prasideda įdomiausia gyvenimo dalis. Smulkmenų nepamenu, tačiau jos žodžiai skambėjo kažkaip nenatūraliai. Tapo liūdna.
Nesąmoningai jaučiau melą, nesuprasdamas iš kur tas jausmas kyla, bet vis labiau besidygėdamas. Ėmiau suvokti, kad mieste gali gyventi tik meluodamas. Nuolat apsimetinėdamas. Mano paaugliškas protas maištavo ne prieš Komunistų partiją ar sovietinį režimą. Tikrai ne. Paaugliška intuicija nenorėjo sutikti su melu. Štai tuomet ir atsirado kaimas. Kaimas buvo mano alternatyva. Mačiau, kad ten gyvenimas sunkus, kad ten gyventi žymiai nepatogiau, nei mieste. Tačiau ten melo nejutau. Viskas paprasta ir aišku: jokių keliasluoksnių pokalbio struktūrų, jokių “ezopo kalbų” ir būtinybės skaityti tarp eilučių. Galų gale nereikėjo daug proto suvokti, kad medis ar ežeras nemeluoja.
Iš “Gamtininko memuarų”: Miesto pasaulis atrodė nenatūralus ir kirtosi su mano primityvios moralės principais. Net ir dabar sunku suprasti, kaip aš susikūriau “teisingo” gyvenimo modelį. Niekas to nemokė – mokykla buvo dviveidė, kaip tos mokytojos džiaugsmas dėl komjaunimo, o namuose taip pat pernelyg buvo akivaizdus “viešo” ir “šeimyninio” gyvenimo dvilypumas. Jokių pamokančių knygų taip pat neskaičiau. “Teisingo” gyvenimo modelis ir žymėjo troškimą išvengti to dvilypumo – gyventi taip, kad neturėtum ko slėpti. Šios ciniškos dviveidystės priežasčių tikrai neieškojau pačios sistemos struktūroje. Sistemos egzistavimo būtinybė ir jos teisėtumas nekėlė abejonių. Greičiau tai buvo beveik nesąmoninga įžvalga – žmonių “pagedimo” jausmas. Jį siejau tik su miesto aplinka.
Po pirmų metų dailės mokykloje, grįžęs vasarą į kaimą, ėmiau tapyti peizažus. Tapiau aliejiniais dažais ant nedidelių kartono lakštų. Atsiveždavau molbertą ir su juo vaikštinėdavau po apylinkes. Prasidėjo ilgos gamtovaizdžio studijos. Peizažo tapymas gamtoje visų pirma reiškia atidų vieno taško stebėjimą ir jo analizavimą. Galėtume sakyti, kad tos analizės rezultatas yra nutapytas paveikslas ar etiudas. Tačiau tai nėra tiesa. Paveikslas tėra ta menka priežastis, kuri leidžia tau valandų valandas sėdėti įsmeigus akis į miško guotą, iš jo kyšantį namo stogą, ežero pakrantę… Tai ir buvo priežastis, pateisinanti atrodytų beprasmišką laiko gaišimą – tuomet tapydavau kiekvieną laisvą minutę.
Iš “Gamtininko memuarų”: Tapytojo identitetas buvo itin svarbus. Vietiniams aš buvau keistas žmogus, užsiimantis, atrodytų, nenaudinga veikla ir gal dėl to švelniai atliekantis kadaise svarbaus kaimo kvailelio ar ubago funkciją. Man ši pagarba buvo itin svarbi. Nebuvau stipruolis. Jėga nusileidau visiems, o visų pirma pusbroliui, kuris buvo mano priešingybė. Pavydėjau jam jėgos, drąsos ir sugebėjimo nepaisyti kitų nuomonės. Didžiavausi būdamas su juo. Be jo mano praktinė kaimo veikla būtų buvusi beveik nulinė. Kai dirbdavome, jis atlikdavo tris ketvirtadalius darbo. Dėl to, kad buvo jis, žmonės žinojo ir mane. Tapyba buvo toji sritis, kuria galėdavau prisidurti pora taškų. Dažnai, sėdint pievoje prie molberto, prieidavo vietiniai žmonės, keliaujantys pro šalį su reikalais. Jie stovėdavo už nugaros ir stebėdavosi, kad aš moku piešti.
Iš “Gamtininko memuarų”: Beje, mano ankstyvoji tapyba nesibaigė peizažais. Laipsniškai tapysena laisvėjo. Galų gale, pasiekiau situacijų tapybą. Be abejo, situacijos buvo itin abstrakčios ir kilę iš tos pačios kaimiškos aplinkos. Gyvuliai, pilki interjerai, gotikinės figūros, turėję simbolizuoti agrarinę melancholiją. Iš šios serijos paveikslų vienas yra išlikęs. Tai vaiduokliška figūra žalsvame fone su keletu baltų dėmių palei figūros kojas. Situacijas įkvėpta realybės – vištas lesinanti močiutė. Maniau, jog pavyko gana tiksliai įkūnyti liūdesį, kurį tuomet jau keldavo kaimo vargas. Geriausiai pamenu šio tipo paveikslų tapymo aplinkybes – jie beveik visi sukurti lietingą vasarą, dažniausiai darbuojantis svirne. Ten pat buvo sukrautos krūvos senų laikraščių, suvežtų iš Vilniaus. Tapydavau tuo pat metu azartiškai vartydamas laikraščius, ieškodamas juose retos informacijos apie lietuvių ir užsienio popmuziką. Tapydavau beveik tamsoje, pro svirno durų keturkampį įsiskverbdavo mažai šviesos. Tesimatydavo nesiliaujančio lietaus siūlai.
Kai prisimenu tuos laikus, galiu sakyti, kad iš tikro mano tapytojo veikla greičiau priminė meditacijos pratybas. Per vasarą nutapydavau apie šimtą etiudų. Net tuomet nebuvo svarbi konkretaus etiudo kokybė. Iš esmės, jie visi buvo panašūs – sunkios žalios masės, šiek tiek žemės rusvumo ir dangaus mėlis. Vėliau, pradėjęs gyventi ankštuose miesto butuose, laipsniškai savo vasaros etiudus naikinau – iš pradžių pasilikdamas mano manymu geriausius, vėliau išmesdamas ir juos. Jie užėmė erdvę, kurios nuolat trūko, juos išstūmė buities rakandai, kurių egzistavimo namuose retas miestietis gali išvengti.
Sunku pasakyti, kodėl po Nepriklausomybės paskelbimo lankytis kaime nustojau ir tapau užkietėjusiu miestiečiu. Gal melas mieste išnyko? Galbūt, bet dabar juodą nuo balto atskirti žymiai sunkiau, nei anais tamsiais laikais. Per pastaruosius dešimt metų į kaimą tesugrįžau keletą kartų. Kaimo neprisimindavau. Tačiau liko gamtovaizdžio pojūčiai. Kartais, pažvelgęs į žvaigždėtą rugpjūčio dangų pajusdavau tai, ką atrodė jau kažkada buvau patyręs. Arba, beprasidedant žiemai, pamatęs švariai pilkus medžius, šalčio sukaustytus žemės grumstus ir skaidriai skambantį orą, akimirksniu perskrosdavau laiką ir atsidurdavau purvinuose kaimo rūbuose prieš penkiolika metų.
Įtariu, kad anų laikų gamtovaizdžio patirtis, ne konkretūs prisiminimai, o būtent miglotas jausmas ir paskatino ieškoti prarasto laiko. Iš pradžių nusprendžiau tapyti – atrodė, kad tai ir bus lengviausias būdas atversti velėną ir ten rasti palaidotus savo paauglystės metus. Deja, greitai paaiškėjo, kad tapymas, tas mechaninis dažų klojimas ant popieriaus ar kartono čia niekuo dėtas. Tuomet supratau: neverta gailėtis, kad nebėra mano paauglystės peizažų. Tapo aišku, kad neverta traukti dienos švieson ir nevykusių šiandienos bandymų automatiškai imituoti kadaise kurtą tapybą.
Iš “Gamtininko memuarų”: Tais metais daug žvejodavau. Žvejodavau visuomet su pusbroliu, kuris ir šį reikalą išmanė žymiai geriau. Su žvejyba susiję ko gero labiausiai nesuinteresuoto peizažo stebėjimo momentai. Tiesiog nieko kito nebelieka, kaip spoksoti aplink. Tačiau labiausiai įsiminė ne abstraktūs pastebėjimai, bet judėjimo patyrimai. Valtis, tyliai sklendžianti meldais. Nepažįstami krūmynai kitoje ežero pusėje. Kelionės dviračiais link prūdo, esančio už kelių kilometrų. Pakeliui pasitaikančių apleistų sodybų apžiūros. Vienoje jų, prie pat prūdo keletą metų dar gyveno senutė. Atrodo, tai buvo vienas iš retų namų apylinkėse, kur nebuvo elektros. Senutė gyveno itin senoviškai, tarsi nė nebūtų pasaulis pasikeitęs – viename kambaryje su karve ir vištomis. Tuomet, galvodamas apie ją, prisimindavau Granausko knygas. Senutės nebeliko – gal numirė, gal išsikėlė pas vaikus į labiau civilizuotą kraštą. Troba liko plėšimams ir mūsų apžiūrai. Kelionės dviračiais į nedidelį ežeriuką. Dažniausiai dienai, tačiau kelis kartus ten buvo nakvota. Velniškai sunkios kelionės, nes veždavomės daug daiktų. Ežeriukas tamsus, duobėje, aplink tankiai apaugusioje medžiais. Dar naktinės kelionės prie draudžiamo tvenkinio, priklaususio kažkokiai organizacijai, prie jo turėjusiai vilą. Naktiniai pasivaikščiojimai inkarų valčiai vogti. Naktiniai plaukiojimai į kolūkio laukus bulvių vogti. Ko gero dar ilgai galėčiau pasakoti.
Supratau: svarbiausia yra žiūrėti. Nes ir tais laikais labiausiai norėjosi žiūrėti. Matyti šiandien anų laikų atspindį savo akyje. Fotografuoti, bandant sustabdyti savo žvilgsnį. Fotografijos ir tapo artimiausios paauglystėje tapytiems peizažams – ne tik spalvų sandara ir kompozicija. Fotografuodamas patyriau tai, kas mane valdė prieš dešimtį metų: troškimą maniakiškai stebėti dangaus, tolumoje mėlynuojančios miško juostos ir žemės santykius. Dangus – miškas – žemė. Dangus miškas žemė. Dangus miškas žemė. Dangus miškas žemė. Supratau, kad fotografijos fiksuoja žvilgsnį, nukreiptą į peizažą ir mena skambesį, kurį vaizdas palieka sieloje. Mena gamtininko vizijas taip ir netapusias realybe.
Iš “Gamtininko memuarų”: Buvau apolitiškas. Mano kaimo ideologija kažkodėl nesiderino su kova prieš tarybų valdžią. Nors trenkiausi su klasiokais prie jūros, kai Baltijos šalių žmonės buvo sugalvoję ją apglėbti rankomis ekologijos vardan, tačiau Baltijos kelio dieną ramiai sėdėjau kaime ir net nepasidaviau kažkokio tolimo giminaičio pasiūlymui važiuoti jo automobiliu ir prisijungti. Matyt atrodė, jog jau pats mano gyvensenos principo pasirinkimas buvo žymiai radikalesnis nuomonės pareiškimas. Pakako išduoti miestą ir mėginti tikrą kaimiečio gyvenimą. Be abejo, aš tik galėjau svajoti apie tai – dažnai galvodavau apie save ateityje kaip apie gyvenantį kaime, bet tai tebuvo paaugliška saviapgaulė.
2000. Tikėtina, tekstas buvo kažkur spausdintas. Nuotraukos iš parodos Alytaus kraštotyros muziejuje, kuriam šis tekstas ir buvo skirtas.
