Raktukai ir patiktukai
Planuoju keletui dienų išvažiuoti į Nidą. Žiema, miestelyje viskas uždaryta, tačiau noriu padirbėti prie rašomo romano, tad tuščia Nida atrodo ideali vieta. Randu kur apsistoti. Sumoku ir gauna laišką. Jame esu kviečiamas susisiekti su Inga, kuri prižiūri butą Nidoje – ji viską paaiškins.
Rašau žinutę. Ingos nepažįstu, tad esu taupus ir dalykiškas. Gaunu atsakymą. Jame raktai pavadinti „raktukais“, o žinutės gale – trys besišypsantys veidukai. Atsakau. Informuoju, kad paskambinsiu atvykęs (vis dar taupiai ir sausai, nors po finalinio „ačiū“ dedu šauktuką, kuris suteikia lengvumo).
Vėl gaunu patikslinantį atsakymą. Šį kartą mažybinių žodelių nėra, tačiau pabaigoje – du besišypsantys veidukai. Noriu baigti pokalbį, todėl atsakau tik dviem raidėm: „OK“. Tačiau ir į mano „OK“ ateina atsakymas – nė žodžio, nė vienos raidės – tik keturi besišypsantys veidukai.
Nusišypsau ir aš. Mąstau apie mūsų nesusikalbėjimą – apie mano norą būti dalykišku, o pašnekovės – jausminga. Ar jai atrodo, kad jausminti žinutę žodžiais pernelyg familiaru, o štai besišypsantys veidukai yra neutrali ir universali kalba jausmams, kurie nieko ypatingo nereiškia?
Raidė prieš paveiksliuką
Štai sėdi žmogus prieš kompiuterį ir į dirbtinio intelekto varomą programą įveda keletą žodžių. Programa po kelių sekundžių išspjauna paveiksliuką. Žodžiai virsta vaizdu. Praktiškai patvirtinamas žinomas posakis, kad geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtą kartų išgirsti.
Mus stebina šis dirbtinio proto sugebėjimas, tačiau ir mes kasdien darome tą patį – naudojame emodžius, nes vaizdas efektyviau perteikia niuansus, kuriuos norime perduoti kartu su rašomu tekstu. Dar daugiau – kartais emodžiai apskritai leidžia išvengti žodžių.
Skaitome ir rašome daug. Tačiau skaitmeniniuose ekranuose raštas tampa primityvesnis, o akys jau išmoko sugaudyti prasmę praleisdamos žodžius, sakinius, eilutes ar net pastraipas. Taip, čia apie jus, kurie be sąžinės graužimo komentuojate portalų straipsnius teperskaitę jų antraštes!
Vaizdai mums padeda greičiau rašyti, lengviau būti suprastiems, o ir patiems tiksliau pagauti teksto emocinį foną. Ar emodžiai virs kalba, kurią supras visi planetos gyventojai?
Pasaulyje egzistuoja apie 3500 oficialiai patvirtintų emodžių ir kasmet sukuriami keli šimtai naujų. Gimsta emodžiai, perteikiantys subtilius niuansus (pavyzdžiui, odos spalvą koduojantys ženklai).
Gali būti, greitai turėsime ne tik emodžių kalbą, bet ir tarmes, nes skirtingos kartos tą patį emodį dažnai vartoja kitaip. Jei vyresniesiems kukliai besišysantis veidukas tą ir reiškia – šypseną – tai jaunieji jį naudoja norėdami išreikšti nepatogumą ar sutrikimą, žymi neaiškias situacijas ar net okį sarkazmą. Netikite? Paklauskite paauglių.
Ir tada Dievas tarė: Tebūnie emodžis!
Ne, taip pasakė ne Dievas.
Emodžius sugalvojo ir pirmąjį 176 emodžių rinkinį sukūrė japonų dizaineris Shigetaka Kurita 1999 m. Jie buvo skirti mobiliojo ryšio tiekėjo „Docomo“ klientų susirašinėjimui palengvinti. Emodžio vardas kilęs iš japoniškų „e“ („vaizdas“, „paveiksliukas“) ir „moji“ („raidė“, „ženklas“).
Kurita svajojo apie greitesnį faktų perteikimą, todėl piešė tai, kas žymėjo oro sąlygas (sniegas, lietus, saulė, debesys), transportą (automobilis, traukinys, lėktuvas), sporto šakas ar maisto rūšis.
Bet palūžo ir Kurita – jo rinkinyje jau buvo keturi širdelės simboliai. Ar dizaineriui atrodė, kad prisipažinti meilėje reikia taip pat efektyviai, kaip ir pranešti apie artėjantį lietų?
Širdelės nugalėjo – net ir funkcinius emodžius šiandien retai naudojame informacijai. Futbolo kamuolys reiškia sporto keliamus jausmus, o baklažano emodis neturi nieko bendro su daržovėmis ir dažniau naudojamas pokalbiuose apie seksą.
Shigetaka Kurita nebuvo pirmas, sugalvojęs rašyti paveiksliukais. Kalba, kurios pagrindas yra vaizdas, o ne raidė nėra naujiena. Taip rašė senovės egiptiečiai, majai, kinai.
Po kelių tūkstantmečių ankstyvieji programuotojai išrado emotikonus – simbolius, kuriamus iš klaviatūros ženklų. Kai linksma rašau :), kai liūdna – :(. Emotikonai vis dar gyvuoja kaip primityvi emodžio versija, kai nuo vaizdų pavargusios akys nori sugrįžti prie taupios klasikos.
Rašyti emodžiais japonai iškart pamėgo ir per keletą metų jie paplito visame pasaulyje.
iPhone aparatuose emodžiai pasirodė 2008 m. pabaigoje. Maždaug tuo pat metu Google pasiūlė emodžius standartizuoti, kad bet kokiame aparate, esančiame bet kuriame pasaulio kampelyje, ta pati ženklų kombinacija duotą tokį patį rezultatą.
Emodžių sisteminimo ėmėsi mistinė organizacija „Unicode Consortium“, kuri rūpinasi visų internete naudojamų kalbų ir šriftų standartizavimu. Ši organizacija ir sprendžia, kurie emodžiai papildys jų biblioteką. Emodžiai, kuriuos jūs kasdien naudojate nėra anoniminiai – kiekvienas jų turi savo autorių, o dažnas – ir istoriją.
Pasiūlyti naują emodį gali bet kas, bet užpildyti paraišką sunku. Jos svarstomos pora metų ir dažniau atmetamos. Radote pirties emodį? Menki juokai – prieš paraiškos darbavosi Suomijos vyriausybė.
2015 m. Oksfordo žodynas metų žodžiu išrinko ne žodį, o… emodį. Metų „žodžiu“ tapo 😂 (arba – „Veidas su džiaugsmo ašaromis“ (angl. Face with Tears of Joy).
2016 m. Niujorko Modernaus meno muziejus įsigijo Shigetaka Kurita pieštą emodžių komplektą ir įtraukė į skaitmeninio dizaino kolekciją, o naujo rašto entuziastai į emodžių kalbą išvertė Bibliją, svarbiausią Vakarų civilizacijos knygą.
Emodis įsitaisė tarp didžiųjų žmogaus kultūros pasiekimų – Leonardo da Vinčio „Džkondos“, „The Beatles“ dainų ir „Bridžitos Džouns dienoraščio“.
Kaukolė ir širdelė
Į savo Instagramo paskyrą įkėliau keletą iliustracijų, įterpdamas dainas, kurios mane įkvėpė jas nupiešti. Pažymėjau dainų autorius. Viena grupė tuoj pat atsiliepė – „Belphegor“, death/black metalo legenda iš Austrijos.
Į jai dedikuotą iliustraciją grupė sureagavo pilkšva kaukole – kaip ir dera metalistams. Aš, nė nesusimąstydamas, atsakiau įprastu būdu – dukart paspaudžiau ant žinutės ir kairėje kaukolės pusėje įsižiebė raudona širdelė.
Sutrikau. Širdelė? Gal juokauji?
„Belphegor“ gyvuoja daugiau nei 30 metų. Grupės variklis Helmutas Lehneris – mano kartos žmogus. Mes esame tie, kurie gimė laikais, kai niekas nė nesvajojo apie internetą, socialinius tinklus ar išmaniuosius telefonus, o kompiuterius turėjo tik rinktiniai pasaulio universitetai.
„Belphegor“ yra žymi grupė, tikėtina, gyvena iš muzikos ir koncertų, tačiau metalas – ne popmuzika. Spėjau, kad Instagramo paskyrą prižiūri patys grupės nariai, o ne koks akiniuotas jaunuolis iš reklamos agentūros.
Pasimetęs dėl pagyvenusiam vyrui į Austriją pasiųstos širdelės, apžiūrėjau, ką man siūlo Instagramo emodžių archyvas. Toji pilka kaukolė – vienintelis dalykas, kuris tokioje situacijoje tiko. Slinkdamas per emodžių juostas, užkliuvau už figūros, primenančios teroristą – juoda apranga, uždengtas veidas (matosi tik akys) ir šautuvas kyšantis už nugaros. Keista. Tačiau ir ji man netinka.
Metu teisingo emodžio paiešką ir grįžtu prie teksto. Norėdamas sušvelninti raudonos širdelės sukeltą nepatogumą, rašau, kad laukiu jų atvykstant į Vilnių (grupė iš tikro turėjo greitai čia koncertuoti).
„Belhegor“ ir vėl sureaguoja – šį kartą gaunu liepsnos paveiksliuką. Baltas epicentras, aplink jį – geltonas karštis, o pakraščiuose – raudonos ugnies liežuviai. Kaip galėjau šį emodį pražiopsoti?
Veteranai iš Austrijos ir vėl pasirodė geriau, nei aš.
Baklažanas ar “Baklažanas”?
Violetinis baklažanas į emodžių šeimą buvo priimtas 2010 m., kartu su kitais vaisiais ir daržovėmis. Baklažano atsiradimas liudija japonišką emodžių kilmę – japonai tiki, kad pirmąją naujųjų metų naktį susapnuotas baklažanas atneša sėkmę.
Tuoj pat JAV ir Kanadoje baklažanas ėmė simbolizuoti ką kita (patys atspėkite ką) ir amžinai užstrigo seksualinio pobūdžio žinutėse. Emodžių enciklopedija „Emojipedia“ informuoja mus, kad 2015 m. Instagramas derinį #🍆 buvo net uždraudęs naudoti. Beje, persiko emodis (skaisčiai oranžinis vaisius su dviem žaliais lapeliais) reiškia ne vaisių, o užpakalį.
2017 m. San Francisko kultūros ir feminizmo aktyvistė Florie Hutchinson gautoje žinutėje pamatė raudono aukštakulnio emodį (👠). Jai pasirodė, kad toks ženklas simbolizuoja senovišką požiūrį į moterį ir pamėgino surasti alternatyvą. Nerado. Taip jos iniciatyva į standartizuotų emodžių sąrašą buvo priimtas tamsiai mėlynas žemakulnis batelis (🥿).
Ne kiekvienas emodžis turi tokią istoriją. Tačiau didžioji emodžių pasaulio transformacija vyko maždaug tuo metu – 2014-2015 metais, kai emodžiai galutinai užkariavo pasaulį ir visiems ėmė akis badyti emodžių abėcėlės trūkumai.
Kodėl daugumą profesijų ženklina vyrai? Kodėl žmonių emodžiai turi tik vienos spalvos odą? Kodėl yra mėsainio emodis, tačiau nėra kebabo arba burito? Kodėl reprezentuojamos ne visos religijos?
Mes sriegiame į savo tekstus emodžius norėdami perteikti subtilius ir asmeniškus emocijų niuansus, todėl ir reikalaujame, kad jie būtų tikslūs. Konstatuoju – tarp tų kelių tūkstančių patvirtintų emodžių, akivaizdžiai trūksta tokių, kuriuos senas metalistas galėtų pasiųsti kitam senam metalistui. Bet seni metalistai yra tingūs, todėl kažin ar artimiausiu metu situacija bent kiek pagerės.
Atrodo, kad lengva iki begalybės plėsti emodžių abėcėlę, bet realus emodžių gyvenimas nėra toks paprastas. Žmones simbolizuojančių emodžių odos atspalviai buvo „legalizuoti“ 2015 m. Tačiau ar esate kada panaudoję šviesiaodžius emodžius? Ir aš nesu, nors ne vieną kartą tai svarsčiau.
Nieko baisaus – taip elgiasi didžiuma baltaodžių, kurie paprastai renkasi klasikinius geltonos spalvos emodžius. Šviesiaodžiai emodžiai – vieni rečiausiai naudojamų. Ir kaip neprisiminsi teorijos apie tai, kad geltonieji emodžiai buvo nusižiūrėti nuo Simpsonų serialo, kuriame visi baltieji taip yra… geltoni.
Bandant išspręsti diskusiją dėl emodžių lyties, 2016 m. „Unicode Consortium“ kiekvienam žmogų simbolizuojančiam emodžiui suteikė aiškiai moteriškas ir vyriškas formas. Ir vėl blogai! Tuomet vyrai ir moterys buvo papildyti belyčiais emodžiais, neprimenančiais nei vyrų, nei moterų.
Emodžių planetoje nuolat vyksta kovos, o naujo emodžio pasirodymas dažnai simbolizuoja tas diskusijas ir ginčus, kurie vyksta socialiniuose tinkluose ir naujienų portaluose.
Vienos dienos iššūkis arba emodžių dieta
Per dieną aš parašau dešimtis laiškų ir žinučių, nes mano darbas – būti tarpininku tarp daugybės įvairiausių žmonių. Nesu išimtis – panašiai gyvena dauguma dirbančių organizacijose, kurių veiklos bazė – komandinis darbas.
Kartą nusprendžiau atlikti eksperimentą – vieną dieną savo žinutėse ir laiškuose nepanaudoti nė vieno emodžio. Eksperimentui nebuvo rimtų priežasčių – tiesiog norėjau pažiūrėti, kas bus.
Emodžius visada naudojau taupiai, nes nejaučiau būtinybės papildyti savo žodžių papildomais niuansais (gal dėl to, kad, kitaip nei dauguma, rašau profesionaliai). Tyrimai rodo, kad panašiai elgiasi dauguma vyresnių nei 40 metų žmonių visame pasaulyje, nes jie mano, kad nesupranta emodžių reikšmių ir dėl to būti neteisingai suprasti to, kam savo žinutę pasiųs.
Mano santykiai su emodžiais radikaliai pasikeitė per pandemiją. Darbas iš namų reiškė, kad diskusijos, pasitarimai ir sprendimų vyko virtualiai, visų pirma – raštu. O kai negali pašnekovo matyti gyvai, jausti jo veido išraiškos pokyčių, balso tembro – dienomis, savaitėmis, net mėnesiais –emociniai tavo žinutės niuansai tampa labai svarbūs.
Nejučia, kaip ir visi aplink mane, virtau emodžių narkomanu. Taip nutiko ne man vienam. Google duomenimis per pandemiją emodžių naudojimas šoktelėjo net 60 procentų visame pasaulyje.
Bet grįžkime prie eksperimento.
Diena buvo sunki. Emodžių badą pajutau iškart. Supratau, kad be jų turiu rašyti kitaip – lėčiau, atidžiau parinkdamas žodžius ir atsakingai dėliodamas sakinius. Dvejojau ne dėl laiškų ir žinučių turinio, o dėl emocijos, kuria norėjau nuspalvinti savo pranešimus.
Dažniausiai buvo neramu, kad žmogus gali nepagauti mano pozityvumo, ypač, jei žinutės turinys buvo bent kiek dramatiškesnis. Jaučiausi lyg man kas būtų uždraudęs šypsotis.
O juk iš tiesų – mokslininkai seniai kalba apie tai, kad kai mes žiūrime į besišypsančio veiduko emodį, mūsų smegenys reaguoja panašiai kaip ir tada, kai žvelgiame į tikro žmogaus šypseną. Kai bendraujame akis į akį, tariamus žodžius papildome gestais ir veido išraiškomis. Kai rašome, visa tai pakeičia emodžiai.
Aš palūžau popiet – nejučia po sakinio padėjau besijuokiantį veiduką ir skubiai (kol protas nesustabdė) paspaudžiau „siųsti“ strėlę.
Pusdienio eksperimento buvo per akis. Gaišti laiką ir kruopščiam rašymui neturėjau jokio noro.
Emodžių dieta yra beprasmė. Garantuoju asmenine patirtimi.
>>
2023
Emodžių istorijai skirta LRT laida, kuri kalbino ir mane.
Nuotrauka iš pexels.com
