Žmonės, besidomintys interneto konstrukcija, šiuo metu skaito knygą „Traffic: Genius, Rivalry and Delusion in the Billion-Dollar Race to Go Viral“, kurią parašė Ben Smith, tiesiogiai dalyvavęs ne viename mūšyje dėl interneto sandaros (nuorodos – teksto gale). Ir nors iš pradžių knyga neatrodė ypatinga (net jei įtampos netrūksta), pakeliui supratau, kad ji galbūt gali paaiškinti, kodėl internetas mums nepatinka. Kodėl jis mums atrodo blogas – purvinas, neteisingas ir stokojantis prasmės. Tik dėl to šitą tekstą ir suraičiau.
Senių internetas
Pačiupau šią knygą, nes man patinka interneto archeologija. Įdomu pažiūrėti, kaip viskas buvo pradžioje, nes net ir savo gyvenimo faktus ar posūkius esame linkę pamiršti.
Šios knygos istorijos prasideda maždaug 2000 m., kai dar nebuvo Facebooko, Twitterio ar Instagramo. Interneto demokratiškąją, nekomercinę, pačių žmonių kuriamą versiją tuomet atstovavo blogai. Šitą ir aš pamenu – buvau to judesio dalimi, turėjau turėjau keletą blogų, vieną – net visai pakenčiamą ir tiems laikams gan populiarų.
Bet šoktelėkime į šoną ir pamėginkime vos vos reabilituoti mano kartą, kuri tebekaltinama skaitmeninio pasaulio neišmanymu.
Intensyviai internetą pradėjau naudoti apie 1998-1999 m., mačiau kaip atėjo Google, Facebookas, Youtube‘as. Maždaug tuo metu ir pasigaminau pirmą savo tinklapį – kreivą šleivą, juokingą. Mačiau, kaip pasirodė masėms pasiekiami kompiuteriai, mobilieji telefonai, išmanieji. Spalvinga patirtis. Ar tikrai aš neišmanau interneto?
Šis šuolis į šoną nėra toks naivus, kaip gali pasirodyti. Mes mėgstame kaltinti „jaunimą“ dėl visų nesąmonių, kurios dedasi skaitmeniniame pasaulyje. Mes vis dar piešiame keistą pasaulį, kurį valdo nevalyvi ir snarglėti paaugliai. Viskas čia padaryta taip, kad patiktų jiems, bet nepatiktų jų tėvams ir seneliams.
Neteisingas šitas paveikslas. Šiandienos skaitmeninį pasaulį gamina penkiasdešimtmečiai. Net tuomet, kai kūrė pirmus savo projektus jie nebuvo paaugliai. Dažniausiai, buvo baigę (ar bent jau pasimokę) geriausiuose Amerikos universitetuose, į kuriuos bet ko nepriima.
Dar blogiau – jų projektus finansavo solidūs ponai ir korporacijos. Tai kur žiūrėjo tie solidūs ponai? Skaitmeninės distopijos burbulai sprogo ne vieną kartą, futuristiniai projektai žlugo ir garmėjo į pragarą. Išliko nedaugelis – su jais mes ir gyvename.
Žodžiu, nustokite dėl interneto gedimų kaltinti „jaunimą“. Už tai atsakingi konservatyvūs, tradicines vertybes puoselėjantys ir kiekvieną sekmadienį į bažnyčią vaikščiojantys piliečiai.
Vienintelė jų yda – begalinis, nevaldomas godumas, kuris ir skatino mesti milijonus ten, kur buvo tikimybė uždirbti. Nors… galbūt godumas mūsų pasaulyje ir nėra yda. Priešingai – visokeriopai skatinama vertybė.
Bet grįžkime prie knygos ir jos istorijų. Daugumai šios knygos personažų – apie 50. Markui Zuckerbergui šiemet sukaks 40 (galite siųsti jam atviruką gegužės 14 d.). Tiems, kas davė pinigų – gerokai daugiau. O va Arrianai Huffington, vienai svarbesnių šios knygos herojų – 73-eji. “Jaunimu” čia net nekvepia. Pamirškite.
Tai apie ką knyga?
Knyga yra apie alternatyvios žiniasklaidos projektą, kuris mano minėtais metais ir buvo atliktas. Šie portalai išaugo iš blogų kultūros, o pastarieji tuo metu lyg ir turėjo vilties ant menčių paguldyti tradicinę žiniasklaidą. Huffington Post, BuzzFeed, Gawker, Drudge Report – štai apie ką ši knyga.
Buvo laikas, kai jie iš tikro kėlė grėsmę didžiajai žiniasklaidai. Šitą net ir aš pamenu – dar kokiais 2015 ar 2016 m. net ir tokie galiūnai kaip The New York Times dėl savo ateities nebuvo užtikrinti.
Maždaug tuo metu įvyko ir (tuo metu) daugybę abejonių kėlusi skaitmeninės prenumeratos transformacija – neturėdami kitos išeities, seni žiniasklaidos vilkai vienas po kito nusprendė užrakinti savo turinį, laužydami tuomet jau tvirtą piliečių tikėjimą apie tai, kad internete viskas turi būti nemokama.
Tik va – revoliucija neįvyko.
Visi alternatyvieji projektai užsilenkė. Subankrutavo, susitraukė. Tuo tarpu senieji, tradiciniai persitvarkė, skaitmenizavosi ir vėl grįžo valdyti pasaulio.
Aišku, šiandien ir vėl jiems nelengva. Vienas po kito žiniasklaidos lyderiai klysta bandydami suprasti tai, kas dabar vyksta pasaulyje. Ryja totalitarinės propagandos kūrinius, o tada – atsiprašinėja. Bet čia – ne apie tai.
Ši knyga yra apie šiandienos interneto ištakas. Apie tai, kaip internetas buvo sukurtas. Dauguma priekaištų, kuriuos žarstome socialiniams tinklams arba interneto turinio gamintojams apskritai, deja, yra nepagrįsti.
Mūsų internetas buvo sukurtas kitaip ir kitoks. Ir dabartiniai jo valdovai nelabai gali ką pakeisti. Jei mes norime kitokio interneto – prasmingesnio, atidesnio, žmogiškesnio – tiesiog viską reikia išardyti ir pagaminti iš naujo.
Šį knyga duoda šiokį tokį suvokimą, kodėl šiandien yra taip, kaip yra. O kai žinai, kokios yra vieno ar kito reiškinio priežastys, lengviau ir tą reiškinį suprasti, ir sugalvoti alternatyvą.
Srautas – vienintelė interneto priežastis
„Traffic“ mūsuose verčiamas į „interneto svetainės lankytojų srautą“. Vertimas nėra pats geriausias, nes neturi angliško žodžio aštrumo (juk juo žymima ir kokia nors nelegali prekyba, pavyzdžiui, narkotikų), yra pernelyg neutralus.
Gal dėl to tie, kas rūpinasi „lankytojų srautu“ dažniau lieka su anglišku, pridėdami lietuvišką galūnę. Taip aiškiau, nors kalbos komitetas ir nėra patenkintas.
Tuo tarpu angliškas žodis (gali būti tiek „internet traffic“, tiek „web traffic“) reiškia ne tiek žmones, kurie aplanko vieną ar kitą tinklapį, kiek dalykus, kuriuos tie žmonės gauna specifinėse tinklapio vietose.
Taip nustatomas ir tinklapio populiarumas, ir kiekvienos jos dalies ar turinio vieneto vertė. Srautas nuo seno yra esminė interneto verslo sąvoka.
Srauto fanatikai
Pagrindinis šios knygos herojus – toks Jonah Peretti, vienas iš Huffington Post, BuzzFeed įkūrėjų, gamintojų ir šiandieninių savininkų. Tačiau dar svarbiau, kad Jonah Peretti buvo interneto dalykų genijus, daugybę elementų minėtuose portaluose sukūręs savo rankomis.
Nepasakosiu čia istorijų, kurių knygoje apstu. Negaišinsiu jūsų to laiko dramomis, kurios išsamiai aprašytos. Eisiu iškart prie esmės.
O esmė yra ta, kad Jonah Peretti (kaip ir jo kolegos bei konkurentai iš Gawker ar Drudge Report) buvo srauto fanatikas. Jam nerūpėjo niekas kita tik srautas – kaip atvesti žmones į jo valdomus blogus ar portalus, kaip priversti juos dalintis jo kuriamais dalykais.
Jam rūpėjo tik srautas. Jis galvojo tik apie tai, kaip užkurti interneto virusą.
Ir jam nerūpėjo priemonės, kurios leidžia tą srautą pačiupti. Taigi, jam nerūpėjo turinys, kuris jo valdomuose tinklapiuose atsirasdavo.
Tai yra esminė detalė, kurios nevalia pamiršti, analizuojant šiandienos internetą. Alternatyvųjį internetą kūrė programuotojai. Ne žurnalistai, ne rašytojai ir ne filosofai. Todėl ir jų sprendimai dažniau būdavo technologiniai, nei filosofiniai ar politiniai.
O technologija, kaip ir pinigai, nekvepia. Kažkur radau užrašytą teisingą mintį – plika technologija yra agnostinis reiškinys. Nei už, nei prieš.
2000 m. internetas buvo laukinis. Tais laikais buvo galima daugiau, nei šiandien. Todėl, pavyzdžiui, vienas mėgstamiausių visų čia minimų leidinių metodas srautui generuoti buvo tai, kas vadinama „sex tape“.
Garsūs žmonės, seksas, paslaptis – dalykai, kurie visada traukia publiką. Tiesiog šiandien už tai gali gauti per nosį (kas 2016 m. nutiko Gawker, kuris ir subankrutavo dėl to, kad gavo 140 mln. dolerių baudą už pasidalintą sekso įrašą).
Srauto narkomanija
Iš pradžių srautas buvo skaičiuojamas tūkstančiais. Tada – milijonais. Dar vėliau – dešimtimis milijonų. Pelną nešė reklama. Klasika. Srauto skaičiavimo metodai buvo primityvūs – esmė „unikalūs lankytojai“ ir parodymų skaičius.
Esminis tikslas – virusinis efektas. Kuo daugiau žmonių pasidalina tavo turiniu – tuo geriau. Ir visai nesvarbu, koks turinys yra. Svarbu, kad jis generuoja srautą.
Huffington Post tituliniame puikavosi rimtos naujienos. Nes Arianna Huffington, kuri buvo portalo veidas ir kurios pavardė puikavosi pavadinime, privalėjo išsaugoti tą veidą solidų. Bet srautą generavo giliau esantys puslapiai, kuriuose nepaisyta jokių skrupulų.
BuzzFeed toks buvo nuo viršaus iki apačios. Tik vėliau, 2011 m. Jonah Peretti nusamdė šios knygos autorių, kad jis taptų portalo redaktoriumi, uždėtų padorių naujienų sluoksnį ir timptelėtų tinklapio vaizdą link įprastinio žinių portalo. Bet jau buvo vėlu.
Srautas rūpėjo ne tik šiems portalams, kurie dar vakar tebuvo eiliniai blogai. Srautas iškart tapo ir Facebooko mantra. Tik čia technologinis imperatyvas buvo pridengtas lengva „naudos visuomenei“ širma – pirmasis skambus Facebooko projektas buvo sėkminga Barako Obamos kelionė į Prezidento sostą.
Maždaug tuo metu išplito iliuzija, kad internetas yra vieta, kuri telkiasi liberalūs, demokratiški, šiuolaikiški žmonės ir kur šie žmonės energingai kuria geresnį rytojų.
Kurį laiką Facebookas ir naujieji portalai dirbo ranka rankon. Facebookas maitino viso pasaulio žiniasklaidą. Čia sudėtos naujienų nuorodos generavo didžiąją dalį srauto ne tik į BuzzFeed, bet ir į tokius dinozaurus kaip The New York Times.
O tada – draugystė baigėsi.
Facebookas kosmiškai išaugo ir sustiprėjo. Ir nusprendė, kad jam nebereikia naujienų portalų kuriamo turinio. Žymiai geriau, jei turinį kurs patys tinklo naudotojai. O va naujienų portalai turėtų susimokėti, jei nori, kad jų turinys būtų padoriai paskleistas.
BuzzFeed pamatė, kad reklamai socialiniuose tinkluose išleidžia daugiau, nei uždirba. O tradicinė žiniasklaida nusprendė savo turinį užrakinti ir paprašyti, kad vartotojas už jį susimokėtų.
Klasikai buvo teisūs. The New York Times šiandien yra didžiausia žiniasklaidos korporacija, o BuzzFeed ar Huffpost – ir vėl paraštėse.
Buvo pakeisti ir srauto vertinimo kriterijai. Facebookas paskelbė, kad nuo šiol labiausiai vertins „prasmingą įsitraukimą“ (komentarai, pasidalinimai, ir pan.). Viskas dailiai skambėjo naujienlaiškyje, tačiau tikrovė buvo rūstesnė.
Tuoj paaiškėjo, kad geriausiai „įsitraukimą“ kuria negatyvios emocijos ir kraštutinės temos.
Donaldo Trumpo rinkiminės kampanijos laikais į socialinius tinklus plūstelėjo rasistai, homofobai, konspiracinių teorijų fanatikai. Paskui juos sugužėjo seniai, troliai, botai ir liberaliam jaunimui vietos neliko. Pandemija spalvas dar labiau sutirštino.
O va tinklo operatoriui iš tikro net nelabai svarbu, kas atsakingas už srautą – liberalus jaunuolis, svajojantis apie geresnį pasaulį, jo antisemitas senelis ar skaitmeninis botas.
Galbūt tinklo operatorius nori, kad mes taip negalvotume, bet nieko pakeisti negali – tokia jau to tinklo konstrukcija.
Interneto kloaka
Maždaug šioje padėtyje mes ir kapstomės šiandien.
O padėtis yra štai kokia.
Reikalauti iš socialinių tinklų prasmingo turinio, rimtų žinių, teisingo požiūrio, objektyvių naujienų nėra prasmės. Socialiniai tinklai nebuvo tam kuriami.
Socialinių tinklų tikslas – generuoti srautą bet kokiomis priemonėmis. Viskas galima, viskas tinka. O visi bandymai pagaminti „prasmingesnius“ tinklus (o tokių buvo) – nuėjo šuniui ant uodegos.
BuzzFeed portalo kūrėjai labai anksti įvardijo svarbiausią savo auditoriją – „nuobodžiaujantis biurų planktonas“. Tokiam nereikia rimtų naujienų. Jam reikia to, ką išrado Jonah Peretti ir kas vadinama „listicles“, pavyzdžiui, „27 Sex Toys That‘ll Give You a Bunch of Orgasm in 2024”. Apie kospiracijų mylėtojus net kalbėti neverta – gėrio jie socialiniuose tinkluose neieško.
O kadangi srautas vis dar yra populiariausia pelno generavimo priemonė, tai tikėtis pokyčių artimiausioje ateityje nėra jokios vilties. Nei socialiniuose tinkluose, nei naujienų portaluose, bent jau tuose, kurie vis dar savo turinį dalija nemokamai.
Tad neverta piktintis, kad rimtas portalas į viršų kelia straipsnį apie tai, kaip Vilniuje susidūrė prabangus Mercedes ir Bentley, kai pilna reikšmingų įvykių ir naujienų, kurios gali nulemti mūsų ateitį. Šios nekuria srauto, o minimaliomis pastangomis sukurptas tekstas apie avariją – kuria.
Neverta tikėtis, kad iš naujienų portalų išnyks „click bait“ stiliaus antraštės, kurių vienintelis tikslas – priversti žmogų paspausti ant nuorodos. Net LRT tokių antraščių nevengia. Nes ir LRT reikalingas srautas.
Neverta laukti, kada baigsis skandalų ir visokios bjaurasties eskalavimas. Negatyvioji pasaulio pusė srautą vis dar generuoja efektyviau, nei pozityvioji. Ir mes toliau matysime visas tas nesąmones, kol srautas valdys interneto verslo modelius.
Iš kitos pusės – juk net kelis kartus pabrėžiau – komercinis internetas buvo kuriamas ne prasmingam turiniui. Jis apskritai nebuvo kuriamas „turiniui“.
Apie tai negalvojo arba labai mažai galvojo didieji skaitmeninio pasaulio genijai, o juos palaikė investuotojai ir finansininkai. Ir jie teisūs – jeigu geresnių rezultatų gali pasiekti susipildamas pieno butelį sau ant galvos, kam vargintis rašant protingą tekstą?
Štai, pažiūrėkite – aš tai čia ir darau. Bet puikiai žinau, kad elementarus selfis sulauktų daugiau palaikymo ir įsitraukimo.
Ačiū už dėmesį.
>>
Ben Smith, knygos autorius, buvo BuzzFeed vyriausias redaktorius nuo 2011 iki 2020. Vėliau dirbo The New York Times, o 2022 m. kartu su Justin Smith įkūrė naujienų portalą Semafor, kuris akivaizdžiai yra „objektyvios“ žurnalistikos bandymas. Esminis straipsnių organizavimo principas čia – atskiromis dalimis pateikti faktus, žurnalisto nuomonę ir netgi priežastis, dėl kurių žurnalisto nuomonė gali būti neteisinga.
>>
Naudingos nuorodos:
Ben Smith: čia
>>
foto iš pexels.com
2024
