Jūs skaitote tekstą, kurį aš savo ruožtu perskaičiau konferencijoje “Cenzūra vaizduojamajame mene ir žiniasklaidoje”, vykusioje rugpjūčio pradžioje Piarnu mieste Estijoje. Šiame renginyje dalyvavo nemažai žmonių iš postkomunistinių šalių ir vienas kitas vakarietiškos demokratijos atstovas. Visų pirma, omenyje turiu jau bene trisdešimt metų Londone leidžiamo įtakingo žurnalo “Index on Censorship” (www.indexoncensorship.org) redaktorę Judith Vidal-Hall ir šio leidinio bendradarbį, garsųjį meno istoriką Edwardą Lucie-Smithą.
Mano pranešimas buvo paskutinis, tačiau jo pristatymu likau patenkintas. Po to klasikinio komunistinių Rytų Europos valstybių nonkomformizmo atstovas lenkas Andrejus Werneris pareiškė, jog aš esu per jaunas, kad suprasčiau tų laikų situaciją (visuomet džiaugiuosi, kai mano pareiškimai sulaukia tokios reakcijos), o garbusis ponas Lucie-Smithas pasiūlė apsikeisti adresais. Būtent po pranešimo pagilinau pažintį su baltarusių kino režisieriumi Viktoru Dašiuku (mat minėjau alytiškį Redą Diržį, tebenaudojantį savo kūriniams tos šalies prezidento Lukašenkos portretus) ir su makedonų kuratoriumi Nebojsa Viličiumi (vėl dėl Redo – jie matėsi Makedonijoje).
Pateikiu jums trasformuotą tekstą. Pritaikiau jį mūsų skaitytojui, išmesdamas jam pernelyg akivaizdžias vietas ir papildydamas naujomis mintimis. Pranešimą pradėjau prisistatymu. Kai kuriuos gyvenimo faktus prasminga priminti ir čia.
Esu dailės kritikas ir parodų kuratorius. Dirbu Šiuolaikinio meno centre Vilniuje, svarbiausioje mūsų šiuolaikinio meno institucijoje. Man 28-eri, tad maždaug 18 metų praleidau Sovietų Sąjungoje, o brendau chaotiškame fundamentalių (ak, kaip mėgstu šį žodį!) politinių pokyčių laikotarpyje. Likęs mano gyvenimas prabėgo postkomunistinėje valstybėje, siekiančioje taip vadinamos demokratinės santvarkos.
Pirmą kartą cenzūrą patyriau, kai man tebuvo 11 ar 13 metų, o šį veiksmą atliko tėvai. Jie liepė nesijuokti, kai mokykloje pasakojami antisovietiniai anekdotai, nepasakoti pačiam ir vengti kompanijų, kur tokios kalbos varinėjamos. Ar tai buvo cenzūra? O gal tiesiog mylinčių tėvų pamoka apie elgesį totalitarinėje visuomenėje?
Taip savo kalbą aną šiltą rugpjūčio popietę Piarnu miestelyje pradėjau todėl, kad tikėjausi pasvarstyti apie sunkiai apibrėžiamą daugelio klasikinių socialinių terminų būklę. Juos mes dažnai vartojame nesusimąstydami, kad šiandien jų reikšmė yra kita nei prieš 10-15 metų.
Diskutuojant apie postkomunistinių valstybių praeitį, dabartį ir ateitį cenzūros klausimas retai kada praleidžiamas. Tačiau dažniausiai postkomunistiniai laikai aiškinami klaidingai, o taip yra dėl to, kad remiamės ta pačia primityvia Šaltojo karo laikų pasaulio vizija, kurioje tėra juoda ir balta. Tik gerieji ir blogieji. Tad tenka daryti išvadą, kad blogajam išnykus nuo Žemės paviršiaus, čia liko tik gerieji.
Cenzūra yra esminė totalitarinės pokario valstybės savybė. Dažniausiai tokią sistemą įkūnija Sovietų Sąjunga. Tad šiai valstybei išgaravus, turėjo nebelikti ir cenzūros. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog tai tiesa. Juk mūsuose viskas šiandien leidžiama (išimtys tokios menkos, kad jų neverta minėti). Galima puoselėti bet kokias politines pažiūras (net atvirai fašistines) ir jei tų pažiūrų nepavyksta prastumti į oficialios politikos sceną, gali pamokslauti gatvėje ar naudotis žiniasklaidos smalsumu. Galima rengti protesto demonstracijas. Gali keliauti po užsienio šalis, žiūrėti užsienio TV ir klausytis radijo. Gali netgi nebaudžiamas mėgautis pornografija ir klausytis roko.
Ar verta čia kalbėti apie cenzūros išgaravimą, ar geriau nagrinėti demokratinių Vakarų rojaus mito liekanas? O gal visa tai tiesiog rodo skirtingų visuomenių elgesio taisykles? Kuo skiriasi komunistų medžioklė JAV po II Pasaulinio karo nuo hipio, bausto už ilgus plaukus Sovietų Sąjungoje? Kuo skiriasi Sovietų Sąjunga, kariaujanti Afganistane, nuo JAV, kariaujančios, sakykime, Salvadore? Koks skirtumas tarp Rusijos, puolančios Čečėniją ir JAV, mėtančios bombas ant Irako? Bent jau pastaruoju atveju, abu karus, atrodo, išprovokavo naftos problemos ir įžeistos didžiavalstybinės ambicijos. Karo propaganda bei jos poveikis tiek Rusijos, tiek JAV piliečiams taip pat panašūs.
Cenzūros klausimas sovietiniais laikais aiškus. Mes pripažįstame, jog cenzūra buvo reali ir tiesioginė – įteisintas visuomenės tvarkymo būdas. Minime ir autocenzūrą, kuri dažnai būdavo sugebėjimas legaliai apeiti oficialias taisykles (t.y. tą pačią cenzūrą) ir perduoti norimą pranešimą. Žinome kaip sovietiniais laikais rašytos knygos – autorius tai šen, tai ten įmesdavo leninų bei marksų – šiaip, priedangai. Tai, kas svarbiausia slėpta tarp eilučių ir sudėtingų metaforų, kurias puikiai suprasdavo skaitytojai, patys išmokę tokio šifravimo gudrybių.
Bėda ta, kad viskas susipainiojo. Rimčiausios psichologinės sovietinio žmogaus problemos kildavo dėl to, kad ir oficialieji ideologijos diegimo metodai buvo panašūs. Net ir didžiausias komunistinis kietakaktis suvokė, jog ideologijos dogmų nevalia skelbti, remiantis Markso, Lenino ar kitų klasikų teoriniais veikalais. Tai tampa dar aiškiau prisiminus, jog kiekvieno konkretaus istorinio momento reikalavimai galėdavo rimtai kirstis su tuose veikaluose suformuluotais teiginiais.
Būtent dėl to šiandienos tyrinėtojui įdomiausia yra ta sovietinė kultūros produkcija, kurioje leninų vardai nė neminimi. Šiuose kūriniuose niekuomet nėra tiesioginių įsakymų. Čia randame tik nenuobodžius pavyzdžius. Jie pasižymi dideliu humanizmu, emocine įtampa ir kalba, suprantama normaliam sovietiniam piliečiui. Dauguma didžiojo komedijų meistro Eldaro Riazanovo filmų yra būtent tokie. Dar geresniu pavyzdžiu galėtų būti Menšovo filmas “Maskva netiki ašaromis”, 1981 metais gavęs Oskarą. Žiūrint šį filmą dabar niekas nekliūva kaip, pavyzdžiui, stebint amerikiečių filmą “Raudonojo Spalio medžioklė” („The Hunt of Red October“), kuriame vaizduojama sovietinė armija. Čia belieka juoktis, matant, kaip povandeninio laivo jūreiviai, įkvėpti sovietinės armijos galios, savanoriškai užtraukia šalies himną.
Filmas “Maskva netiki ašaromis” yra paprastos moters istorija; moters, kantriai kovojančios už savo laimę ir lipančios visuomenės laiptais nuo vaikų namų iki gamyklos direktorės kėdės. Randame čia ir meilės istoriją. Ir tik tada, kai pamėginame šį filmą įterpti į platesnį socialinį kontekstą, pasirodo papildomi aspektai.
Humanistinis filmo pobūdis dengia faktą, jog jis buvo sukurtas gūdžiais brežneviniais laikais. Universalizuojantis filmo aspektas tėra politinio korektiškumo mostas sovietiniam režimui ir oficialaus filmo pripažinimo garantas. Verta dėmesio ir Oskaro epizodas. Pirmasis Amerikos kino akademijos apdovanojimas sovietiniam filmui įteiktas tepraėjus metams po Maskvos olimpinių žaidynių, kuriose amerikiečiai nedalyvavo, protestuodami prieš… na, koks gi skirtumas, kokios anuomet buvo jų protesto priežastys? Tad ar verta toliau tikėti, kad šio filmo kokybė lėmė pripažinimą?
Šis oficialaus ir alternatyviojo diskursų technikos panašumas verčia mus į tuometinę padėtį žvelgti reliatyviai ir net galvojant apie anuos laikus atsisakyti skirstymo į juodą ir baltą. Kai imame tyrinėti meno pasaulį, šis požiūrio reliatyvizmas tampa dar akivaizdesnis. Tiesa, Sovietų Rusijoje buvo menininkų, tiesiogiai baustų už kūrybą. Lietuvoje, atrodo, tegalime kalbėti apie bausmes už politinį bei religinį samizdatą. Kuo toliau, tuo labiau imu tikėti, jog sovietiniais laikais menininkui nebuvo taip jau sunku. Be abejo, neketinu neigti cenzūros egzistavimo – iš tikro dailės parodos tikrintos prieš atidarymus, šalinti netinkami darbai ir t.t.
Šiuo metu aš dirbu parodų kuratoriumi svarbioje dailės institucijoje. Iš esmės tokios institucijos ir šiandien atlieka tuos pačius veiksmus – išrenka menininkus ir kūrinius pristatymui. Be abejo, tai nėra atliekama taip oficialiai, biurokratiškai, o ir pasirinkimo kriterijai nėra “nuleisti iš viršaus”. Šiandien sakoma, kad publikai pristatomi meninę vertę turintys kūriniai, o jos stokojančių atsisakoma. Metodas kitas, tačiau rezultatas panašus – institucija formuoja viešą meno vaizdą.
Dažnai sakome, jog Jaunąjį britų meną sukūrė Saatchi. Taip pat galime teigti, jog postkomunistinių valstybių šiuolaikinį meną kūrė Sorosas. Koks gi esminis skirtumas tarp Soroso ŠMC įtakos meno evoliucijai ir, pavyzdžiui, Sovietų Lietuvos meno, suformuoto Dailininkų sąjungos? Abi institucijos konkrečiu metu turėjo beveik nekontroliuojamos valdžios. Sovietinių dailininkų sąjungos jėga buvo įteisinta įstatymais, o Soroso centrų – netiesiogiai – priklausė nuo ekonominio pajėgumo: chaotiškais postkomunistiniais laikais, ši organizacija ilgą laiką tebuvo vienintelė, galinti rimtai finansuoti meno produkciją.
Rezgant paraleles, galima eiti dar toliau. Mes dažnai sakome, jog svarbus senųjų laikų ir dabarties skirtumas yra šiandien neginčijama teisė laisvai keliauti. Atrodytų, tuo neverta abejoti – ir aš per pastaruosius metus nepaprastai daug keliavau. Mane šen bei ten kviečia, be abejo, ne dėl žydrų akių. Mane kviečia, nes esu vertinamas kultūros biurokratas ir atstovauju svarbią meno instituciją. Eilinis mūsų šalies pilietis niekuomet negauna tokių galimybių. Jie, išskyrus tik turtinguosius ir vieną kitą išimtį, dažniausiai keliauja ieškodami nelegalaus darbo. Tačiau tokios kelionės nė kiek nepatvirtina teiginio apie keliavimo laisvę – šie piliečiai kažkur važiuoja tik todėl, kad neranda padoraus darbo namuose. Į kelią žmones stumia būtinybė. Puikiai žinau, kad jei būčiau užėmęs panašų postą sovietiniais laikais, aš taip pat būčiau keliavęs. Ir, lyginant procentus, būčiau turėjęs žymiai daugiau galimybių keliauti, nei kiti sovietiniai piliečiai. Atrodo, kad tas pats socialinis statusas, garantuoja panašias privilegijas bet kokioje visuomenėje.
Dabar stryktelėsiu į šiandieną. Vienam svarbiam dienraščiui pasiūlau tekstą ir gaunu sutikimą jį rašyti. Tačiau prieš spausdinant, redaktorius jį kiek pravalo, iššluodamas vietas, kurios gali versti skaitytoją pasijusti nepatogiai. Tekste nebelieka užuominų į itin karštą šiandienos politinio gyvenimo motyvą. Ar tai cenzūra? Aš dėl tokio mano teksto išpjaustymo nė kiek nesijaudinu. Šiandienos žiniasklaida yra triviali. Rimtas pranešimas tiek pat reikšmingas, kaip ir anekdotas ar reklama. Žiniasklaida tėra antihierarchiškų fragmentų srautas. Gerai išmanau žaidimo taisykles. Jei siūlau tekstą, vadinasi, esu pasiruošęs žaisti.
Žiniasklaida Lietuvoje vis dar nepaprastai įtakinga. Sąjūdžio laikais spauda dėl savo formato iškart tapo vieta, kurioje telkėsi naujos idėjos. Tiesą teskleidžiančios žiniasklaidos mitas gajus – ja labiausiai tebetiki liaudis ir čia kreipiasi, kai jaučiasi skriaudžiama. Žmonės tikisi teisingumo, nesuprasdami, kad jų varganos istorijos tėra medžiaga spaudos puslapiams ar transliacijos laikui užkimšti. Kai kalbame apie cenzūrą ir žurnalistiką, paprastai prisimename atvejus, kai žurnalistai nutildomi, jiems keliamos bylos, jie sodinami į kalėjimą. Deja, retai minima tamsioji žurnalistikos pusė – nupirktos žinios ir žmonės, tarnaujantys stipriesiems. Kas paaiškins, kodėl savaitraštyje pasirodžius iki kraštutinumo kritiniam straipsniui apie itin svarbią valstybei, tačiau dabar jau privačią instituciją, po poros dienų dienraštyje spausdinamas perdėtai humaniškas tekstas apie tos institucijos vadovą?
Žiniasklaida mėgsta priminti savą nepriklausomybę. Vis dar madinga po laikraščio pavadinimu paminėti stebuklingą būdvardį “nepriklausomas”. Deja, šiais niūriais laikais nebeliko tiesos, kurią būtina atskleisti, o žiniasklaidos evoliuciją diktuoja ekonominės priežastys – dėl to ji virsta pramogų gamintoja beviltiškos kasdienybės nukankintam vartotojui. Žiniasklaida vartotojui duota tai, ko jam norisi, o šiam vis labiau norisi to, ką jam ir taip kasdien siūlo. Pristatoma realybė vis labiau tampa pačios žiniasklaidos parinkta ir apvirškinta medžiaga. Tad neverta stebėtis, kad perbėgus per žinių laidas visuose tautiniuose TV kanaluose JAV atakos prieš Serbiją dieną, apie tai nieko nesužinai. Gauni tai, kas turėtų dominti vietinį vartotoją – nusikaltimai, sportas, žemės ūkis. Ar tai ne tikrovės falsifikavimas, kaip sovietiniais laikais? Kas, kad priežastys kitos – anksčiau buvo politinės, o dabar – ekonominės.
Prisiminkime keletą, atrodytų, realios cenzūros Lietuvos dailėje pavyzdžių.
Artūras Raila prieš pora metų ŠMC pasiūlė bendradarbiavimą su murzininkais (paroda “Cool Places”). Priminsiu – Artūras ketino ŠMC įrengti šios grupės informacinį biurą. Ketinimą įgyvendinus, meno institucija būtų patekusi į vietą, paprastai skiriamą žiniasklaidai, kuri apie kraštutinių dešiniųjų partiją gausiai pateikdavo sensacingų pranešimų. Menininko norui pasipriešinta.
Tačiau, pažvelgę atidžiau, suprantame, kad jis turėjo žaisti panašų žaidimą, į manąjį su laikraščiu. Abiem atvejais siūlomos idėjos, žinant, kad jos bus cenzūruotos. Tiesioginės cenzūros veiksmas yra išprovokuotas paties menininko, o cenzūra simuliuojama. Tipišką XX amžiaus antros pusės meno situacija – kai menininkai radikaliai mėgina kvestionuoti visuomenės būklę.
Panašiai galėjo baigtis ir kitas tos pačios parodos projektas. Evaldas Jansas, komentuodamas viešo-privataus, leistino-draudžiamo santykius (videostebėjimo kameros, transliuojančios į parodos erdvę iš žiūrovams paprastai neprieinamų administracinių patalpų), norėjo parodos metu viename ŠMC kamputyje auginti kanapes. (Nežinantiems, priminsiu – iš jų ir gaminama baisioji marichuana). Tačiau šį kartą institucija kartu su menininku pažeidė įstatymą.
Visais laikais, tačiau ypač šiandieną, menininkams leidžiama liesti ir netgi trumpam rankose palaikyti tai, už ką kitas visuomenės narys sėstų į kalėjimą. Aš vis dar mėgstu cituoti poros metų senumo fragmentą iš britų žurnalo “Frieze”, teigiantį, jog dabarties visuomenėje tik menininkai ir socialiniai marginalai gali krėsti bet ką, nesijaudindami dėl savo statuso. Menininkų statusas nuo tokių veiksmų tik stiprėja. Visa tai ir rodo meno socialinę reikšmę – jis vis dar efektyviai naudojamas kaip įvairiausių socialinių eksperimentų poligonas. Meno galerijoje, teatre ir t.t. vis dar galioja kitos taisyklės, nei gatvėje ir čia galimos situacijas, kurios realiame gyvenime dar nėra priimtinos. Tą kartą Estijoje pateikiau ir daugiau pavyzdžių. Gal net labiau vykusių nei čia esantys – netiesioginės cenzūros, kurią atlieka žiniasklaida. Tačiau jų atsisakau dėl vietos stokos. Mano pranešimas ir šis tekstas tėra bandymas įlieti nepasitikėjimo į kasdienes diskusijas apie artimiausią ir dėl to labiausiai ideologizuotą praeitį bei jos atšvaitus šiandien. Jaučiu, kad tai yra vienas pirmųjų tokio pobūdžio mėginimų Lietuvoje ir dar daug vandens Nerimi nutekės, kol apie praeitą amžių imsime kalbėti naujai, teisingai įvertindami savas šaknis. Bijau, kad šį darbą atliks ateinančios kartos, tačiau tikiuosi, kad jos savo manifestuose minės ir manąjį vardą.
>>
Skelbta: Šiaurės Atėnai, 2000 rugsėjo 23 d., Nr. 35 (525)
