Pirma serija: Lord of the Rings, 2001
Kas skundėsi, jog garsusis teatro režisierius Eimuntas Nekrošius kankina savo žiūrovus nehumaniškai ilgais spektakliais? Iškęsti tris valandas sausakimšam kino teatre yra dar sunkiau. Net ir žiūrint “Žiedų valdovą”, kuris ir vėl įrodė, jog geriausia reklama naujam filmui yra būdvardžiai “ilgiausias”, “brangiausias”, “daugiausia”.
Tačiau nepaisant pakilios nuotaikos apimtos minios prie kino teatro durų ir priblokšti ketinančios filmo pradžios, prabėgus valandai jau ėmiau muistytis nepatogioje kėdėje ir vis dažniau siekti mineralinio vandens buteliuko.
Kodėl Holivudo kompiuterinė fantastika tapo nuobodi? Todėl, kad “Žiedų valdovo” trolis yra toks pats, kaip ir “Haryje Poteryje”, o Elfų karalienė ant savo priešų užleidžia tokią pat vandens bangą, kaip iš mirusių prisikėlęs Egipto faraonas ant drąsiųjų keliautųjų “Sugrįžusioje mumijoje” ir t.t. Ką jau kalbėti apie mūšių scenas arba gaujas mutavusių priešų – deja, visuose pastarųjų metų filmuose jie panašūs kaip vandens lašai.
Atrodo, kino kompiuteristai priėjo liepto galą – nors kiekviename naujame filme efektų vis daugiau ir šie vis labiau atrodo “gyvi”, tačiau tampa nejauku nuo jausmo “visa tai jau daug kartų mačiau”. Na o taip yra dėl to, kad filmuose daugiau nei klasikinės “gėrio-blogio” kovos sunkoka rasti.
Visuose naujausiuose fantastikos šedevruose veiksmas prasideda tuomet, kai yra paliečiamas/atkasamas/ir t.t. koks nors paslaptingas objektas, kuris pažadina snaudusias blogio jėgas. Šios, pabudę ir kupinos energijos, be abejo, norėtų sunaikinti pasaulį. Tuomet pozityvieji herojai leidžiasi į ilgą ir pavojingą kovų kelią, kurio pabaigoje tamsos pasaulio pabaisa vėl užmigdomas saldžiu miegu.
Paprastai, priešas nėra sunaikinamas – jis užmigdomas, žinant, jog po tam tikro laiko tarpo, būtino, kad žiūrovas jį kiek primirštų, kino studija vėl galėtų imtis senos temos ir susukti filmo tęsinį. Tie patys gerieji herojai vėl galės susigrumti su ta pačia, ir vėl pabudusia, blogio jėga.
Kodėl visa tai rašau? Neabejokite – “Žiedų valdove” rasite visko, ką žada filmo kūrėjai ir platintojai: efektai stebins, vietomis bus labai baisu, džiaugsitės puikiu operatoriaus ir montuotojo darbu, grožėsitės nuostabiais gamtos vaizdais, stebėsitės keistais šios pasakos herojais ir t.t.
Galbūt aš klystu tokiame filme vis tikėdamasis šio to daugiau? Gal tikrai be reikalo, dar nuo “Matricos” (o gal net nuo pirmųjų “Beždžionės planetos” serijų ar “2001 metų kosminės odisėjos” laikų) vis ieškau fantastikoje rakto į Didžiąją Paslaptį?
Man keista tik tai, jog “Žvaigždžių karai” ir pirmoji “Mumijos” serija rodėsi turį bent lašelį galimybės priartėti prie Pavojingų Durų. “Žiedų valdove”, kaip tartų kas antras garbus filosofas, metafizinis drebulėlis mane nukrėtė tik toje vietoje, kur nykštukų pažadintas požemių šešėlis (o gal ugnis?) lipo gerųjų komandai ant kulnų ir, pagaliau juo prisivijęs, pasirodė visu savo gražumu.
Tuomet prisiminiau laikus, kai moksliškai domėjausi satanizmu ir po ilgokų studijų pajutau, jog gilinuosi į reikalus, kurie galutiniam taške yra nesuprantami. Taip pat pagalvojau, kad už tokį “mokslininko”, o ne “tikinčiojo” domėjimąsi galiu būti nubaustas.
Aišku, jeigu tie reikalai turi bent kokį realų pagrindą, o nėra tik pasaulio baisybių išgąsdintos sąmonės kūrinys. Tačiau to, deja, niekam nėra lemta sužinoti. Manau, panašiai turėtų jaustis doras krikščionis, nelaimės valandą n… siųsdamas Jėzų Kristų ir visus jo pasekėjus.
Satanizmą prisiminiau ne šiaip sau. Juk ir Tolkienas, kurio raštai tapo “Žiedų valdovo” šaltiniu, yra vienas mėgstamesnių rašytojų, kuriuos studijuoja šėtono garbintojai.
Manau, Tolkienas mėgino rašyti ne tik nuotykių knygą, turinčią jam atnešti milijonus. Įtariu, jog jis taip pat mėgino atskleisti Didžiąją Paslaptį. Ir nors filmo režisierius mano, jog Tolkienas turėtų būti patenkintas jo knygos ekranizacija, tačiau į šį klausimą gali atsakyti tik pats rašytojas.
Gal jo ir reikėtų klausti? Nejaugi nėra padoraus spritizmo žinovo, kuris galėtų tokį darbą atlikti? Jeigu toks atsirastų, pakvieskite į seansą ir mane.
Antra serija: Lord of the Rings: The Two Towers, 2002
Įdomu, ar praėjus dvidešimčiai metų, “Žiedų valdovą” ištiks toks pats likimas, kaip ir didžiąsias fantastines 6-7 dešimtmečių juostas? Kas šiandien žiūri ankstyvuosius “Žvaigždžių karus”? Kadaise stebinę efektai, dabar kelia šypseną. Ar mūsų vaikai taip pat juokis iš “Hario Poterio”, Spielbergo epų ir “Žiedų valdovo”, filmų, kurie dabar mums rodo kino technologijų ribas?
Nuolatinis straksėjimas už mūsų suvokimo ribų yra įdomiausias technologijų istorijos skyrius. Mes galime nuspėti tik keletą būsimų žingsnių. Kas bus toliau neaišku, nes vaizduotė ribota. Fantazuoti galime tik naudodami žinomas detales. Tad ir kine dar sulauksime išradimų, kurie šiandien net teoriškai egzistuoti negali.
O kol kas belieka užsimiršti kino teatruose. “Žiedų valdovo” serija gali būti etalonų, pagal kurį dar kurį laiką galėsime matuoti ir kitų filmų pasiekimus. Nors kompiuterizuotų scenų šiame filme yra gerokai mažiau, nei kai kuriuose Holivudo šedevruose, tačiau čia buvo pasiektas ypatingas dirbtinės ir realios tikrovės derinys.
“Žiedų valdovo” fantastinės būtybės turi labai daug žmogiškumo. Į jas žiūrint atrodo, jog tai yra tiesiog gerai nugrimuoti aktoriai. O juk tai – labiausiai siekiamas skaitmeninio kino tikslas. Kuo kompiuterinės būtybės realesnės, tuo žiūrovui linksmiau. Šiuo atveju nėra svarbu, kaip pavaizduotas eilinio padarėlio kailis (sako, pagal tai sprendžia apie animatorių sugebėjimus).
Kol sakoma “šis animacinis padaras labai panašūs į gyvą”, vis tiek liekame multiplikacijos srityje. Svarbiausia – sukelti žiūrovo dvejonę: gerai nugrimuotas aktorius ar tobula animacija? Kai žmogus nebepajėgia atskirti grimuotojo darbo nuo animacijos, galime animatoriams drąsiai įteikti Oskarą. Naujasis “Žiedų valdovas” mums nuolat kelia panašias dvejones.
Iš kitos pusės, reikia pripažinti, kad šis filmas toliau žengia tik efektų sluoksnyje. Kaip ir pirmasis, jis – beprasmiškas. Tyra pramoga, neužteršta amerikoniško kino taip mėgstamu moralizavimu. Aišku, šiokios tokios moralinės potencijos net ir toks filmas turi. Pavyzdžiui, pažiūrėjęs “Žiedų valdovą”, jaunas pilietis gali aiškiai suvokti posakio “nepalik draugo bėdoje” prasmę.
Velniop turinį. Užtai “Žiedų valdovo” vaizdai manęs neapleido keletą dienų. Įspūdingas burtininko skrydis į bedugnę. Šarvuotas padaras, daugiatūkstantinėje tokių pačių padarų minioje (pro metalinį antveidį iš jo nasrų eina karštas garas). Blogojo miesto vartai, primenantys galingos upės užtvanką. Milžiniški drambliai. Asmenybės susitrejinimo krizę išgyvenantis hobitų palydovas.
“Žiedų valdovo” vaizdai lengvai įsiterpia į mūsų laikų “gotikos” stilistiką. Romantiški miškai, riteriai ir giltinę primenantys raiteliai ant slibinų – filmo kūrėjai nesidrovėdami skolinosi iš XIX a. pabaigos simbolistų. Geriausiai tai regime hobitams keliaujant pelke. Čia po vandeniu boluoja blyškūs numirėliai, taip primenantys prancūzų “Rožės + Kryžiaus salono” tapybą.
Garso takelyje trūksta tik black metal ūbavimo – juk metalistai jau XX a. pabaigoje labiausiai stengėsi gaivindami romantišką gotikos dvasią. Šie žmonės, visai be reikalo vadinami satanistais, yra dideli Tolkieno knygos mėgėjai, neretai čia ieškantys scenos slapyvardžių.
“Žiedų valdovas” trunka tris valandas, bet jis yra tobulas serijinis filmas. Antroji serija nesibaigia, kaip ir pirmoji. Antrąją seriją žiūrėti nemačius pirmosios, jau nėra lengva. Aišku, jei nori bent kiek susigaudyti įvykiuose. Pasistengus, gali suprasti, jog svarbiausia filmo linija – mažųjų hobitų kažkur nešamas žiedas.
“Žiedų valdovo” kūrėjai gudrauja. Jie akivaizdžiai nesuinteresuoti, kad tas prakeiktas žiedas, kuo greičiau pasiektų reikiamą vietą. Tiesą pasakius, jie naudojasi tuo, kad žmonės vis tiek tokių filmų tiksliai nepamena. Aš mačiau pirmą seriją, tačiau neprisimenu, nei kur, nei kodėl hobitai tą žiedą neša. Radau tik vieną aiškų prisiminimą – žiedą reikia kažkur nunešti.
Šiame filme hobitai nesusiduria nė su vienu iš savo draugų. Jie tiesiog keliauja, o visi kiti personažai sprendžia savas problemas – kariauja, ginasi, laimi. Žiedo kelionė menkai tepajudėjo – žiūrėjome politinį kiną (viena valstybė puola kitą ir nori ją užkariauti), o hobitai žingsniavo sąlyginėje erdvėje.
Jei jiems tektų eiti, sakykim, nuo Maskvos iki Paryžiaus, o filmo metu jie nukeliautų iki Varšuvos, mes drąsiai galėtume sakyti, jog šis tas pasiekta. Tuo tarpu pasakiškoje “Žiedų valdovo” erdvėje, net ir tūkstantis kilometrų mažai ką reiškia. O gal kuo mažiau nueini, tuo geriau?
Na gerai, laikas baigtis. “Žiedų valdovas” trunka 3 valandas ir net nepajunti, kaip jos prabėga. Mano tekstui atidžiai perskaityti reikia kokių 5 min. – aš puikiai suprantu, kad jūsų dienoje šias minutės paaukoti ne taip ir lengva. Tad geriau pataupysiu jūsų laiką naujai “Žiedų valdovo” serijai. Ją verta pamatyti.
>>
Skelbta: omni.lt, 2002.
Nuotrauka iš pexels.com
