1.
1998 m. sausio 30 dieną Alytaus miesto teatre įvyko dviejų dalių koncertas. Pirmoji dalis buvo organizuota Redo Diržio, garsaus kadaise vykusiomis vienos dienos akcijomis “Tiesė. Pjūvis”, antrojoje dalyje džiazą grojo Skirmantas Sasnauskas ir jo bičiuliai.
2.
Be abejo, mums dailės mylėtojams, svarbi yra būtent pirmoji dalis, nes nemaža dalis joje “koncertavusių” žmonių buvo tie, kurių nei muzikantais, nei kompozitoriais nepvadinsi, pavyzdžiui, Dainius Liškevičius, Linas Ryškus ir, be abejo, pats Redas Diržys. Pirmoji dalis pavadinta žiniasklaida-koncertas “Konkreti muzika”. Čia įdomiausias žodis žiniasklaida. Kaip jau ne kartą Redui Diržiui yra atsitikę, jo žodžiai, patekę į tos pačios žiniasklaidos voratinklius virsta keistais dariniais. Taip ir šį kartą, bene laikraščio puslapiuose, terminas tarpdisciplininis virto žiniasklaida. Organizatorius, kaip ir visuomet, minėtą klaidą priėmė neprieštaraudamas ir, atrodo, tikėdamas, kad atsitiktinė pataisa papildė renginį naujomis prasmėmis.
3.
Tačiau kažin ar verta pasakoti jums ką tie žmonės Alytuje atliko. Tuo pasitenkinti man draudžia ir kritiko ambicijos, nors tuomet šis tekstas ir būtų tinkamesnis 7 meno dienų dailės puslapiui. Įdomiau yra pasamprotauti apie tam tikras socialines šio įvykio prasmes, juolab, kad tuomet šis tekstas ne tik dokumentuotų, bet ir taptų logišku to, kas įvyko tęsiniu.
4.
Pradėsiu nuo pradžių. Redo Diržio įvykin kvietė plakatas, pasiskolintas iš rusų konstruktyvisto El Lisitskio, garsusis “Klinom krasnym bej belych”. Šiame plakate buvo nurodyti abiejų dalių atlikėjai – pirmosios atspausti raudonomis raidėmis, antrosios – juodomis. Pats organizatorius įspėjo, kad pirmoji dalis vyks stebint minimaliam žiūrovui kiekiui, nes dauguma stengsis jos išvengti ir mėgautis tik džiazu. Taip ir buvo. Nors, kaip visuomet panašiais atvejais įvyksta, užsitęsus paruošiamiesiems darbams ir “koncerto” pradžiai nuslinkus pusvalandžiu priekin, tam tikrą valandą susirinkę džiazo mylėtojai turėjo iškęsti ir geroką atkarpą pirmosios dalies.
5.
Daiktavardis “koncertas” tiksliai apibūdino tik antrąją dalį, dėl to šį žodį jau kelis kartus rašiau kabutėse. Paisant įprastinių terminų, pirmosios dalies programą žymiai geriau atitiktų “performanso” apibrėžimas. Sunkiai nusakomos veiksmo ribos, ironiškas terminų, nebūtinai žyminčių tai, ką jie turėtų žymėti, naudojimas, visuomet buvo būdingas Redo Diržio organizuotiems įvykiams. Būtent šios savybės skatina Alytaus renginį įvilkti į erdvesnį, visų pirma, socialinį kontekstą.
6.
Vėlgi laikantis visiems žinomų terminų, tai, kas tą dieną vyko Alytaus teatre gali būti apibūdinta kaip situacija, būdinga klasikinio avangardo laikams. Šią strategiją jau žymėjo ką tik aprašytas plakatas. Plakatas numatė griežtą priešpriešą, El Lisitskio atveju, tarp politinių jėgų: “raudonųjų” ir “baltųjų”. Tačiau šios jėgos žymėjo ir atitinkamas menines ideologijas, kurias nėra sudėtinga pastebėti ir šiandien. Tik dvidešimtaisiais metais meninės ideologijos konstruotos ir propaguotos atvirai, tuo tarpu dabar paprastai tokios veiklos yra gėdimasi. Ideologizuota meninė strategija – yra tai, ko kiekvienas sąmoningas menininkas stengiasi išvengti, nes tai kenkia įvaizdžiui. Pasitelkiamos įvairiausios manipuliacijos, kad menininkas galėtų išvengti ideologinio savo veiksmų ar kūrinių interpretacijų atspalvio. Esame alergiški net pačiam žodžiui, nors tai, kas skiria, pavyzdžiui, lietuvių vyresniosios (50-mečiai) ir jaunesniosios (30-mečiai) kartų menininkus, kitaip nei ideologijomis nepavadinsi. Nors jos ir formuluojamos meniniais terminais, tačiau visuomet slepia daugiau siekiančią pasaulėžiūrą.
7.
Tačiau grįžkime Alytun. Ideologijų mūšį numatė ką tik aprašytas plakatas. Todėl galima spėti, kad pats rengėjas būsimą situaciją įsivaizdavo būtent kaip kovą. Toliau viskas vyko tarsi pagal tikslų planą. Dviejų publikų susitikimas tiesiog idealiai iliustravo tradicinį marginalaus menininko ir buržuazijos atstovo susidūrimą. Skirmanto Sansausko ir Co., tąkart grojusių tradicinį džiazą (!), pasiklausyti atėję žiūrovai nuo pirmosios dalies publikos skyrėsi, kaip ir turi būti, ir elgsena, ir apdarais. Susidūrimo situacija pasiekė kulminaciją virsmo taške: kai pasibaigė paskutinis pirmosios dalies numeris ir scenon užlipo Skirmantas Sasnauskas. Tuomet, klausantis plojimų vieniems ir tuoj po to – kitiems, buvo itin lengva nustatyti kuriose salės vietose sėdi pirmosios ir antrosios dalies gerbėjai.
8.
Minėtą situaciją, būdingą tradiciniam avangardui, žymėjo ir menininkų strategijos. Jau sakiau, kad Skirmantas Sasnauskas su draugais grojo tradicinį džiazą, tuo tarpu įdomiausiuose pirmosios dalies veiksmuose buvo žymus noras šokiruoti, nepaisant to, kad šį norą galėjome pastebėti tik dėl konteksto, kurį čia ir bandau aptarti. Galima pažymėti, kad, pavyzdžiui, praėjusią vasarą Šiuolaikinio meno centre vykusiame performansų festivalyje tie patys kūriniai būtų žiūrovą veikę visiškai kitaip.
9.
Kiek sudėtingesnis buvo dalyvių ir žiūrovų apdarų santykis. Pirmosios dalies “avangardistai” scenon lipo vilkėdami prašmatniais kostiumais, tuo tarpu žiūrovai vilkėjo kasdienai pritaikytus rūbus. Dalyviai, po pasirodymo persirengę, sutapdavo su savo žiūrovais. Antrosios dalies vaizdas buvo priešingas: Džiazą groję muzikantai vilkėjo tai, ką pavaidinau “kasdieniais” rūbais, tuo tarpu didžioji dalis stebėtojų buvo daugiau ar mažiau pasipuošę. Taigi pirmieji ironiškai imitavo vaidinimo ir realybės dichotomiją, antrieji norom nenorom įkūnijo buržuazinį laisvės idealą (juk džiazas kadaise simbolizavo laisvę). Prie pastarojo idealo reikėtų apsistoti kiek ilgėliau. Pateikdamas jį su šiais būdvardžiais, noriu kalbėti apie situaciją, kuomet laisvės trūkumas kompensuojamas susitapatinant su įsivaizduojamu herojumi. Pavyzdžiui: aš negaliu būti toks kaip Rembo, nes aš turiu žmoną, vaikų, darbą ir t.t. Tačiau aš labai norėčiau juo tapti. Aš to trokštu. Ką aš darau? Aš žiuriu filmą ir įsivaizduoju, kad Rembo – tai aš. Po to ramus einu miegoti. Be abejo, čia aš pateikiau itin supaprastintą variantą.
10.
Ligšiolinės mano šnekos apie avangardą, buržuaziją ir t.t. tebuvo reikalingos tam, kad galėčiau sukonstruoti teorinį modelį. Tikrai nenorėjau įteigti, kad prieš dvi savaites Alytuje vyko tai, kas tiesmukai primena atsitikimus Rusijoje (konstruktyvistai ir kiti) ar Vokietijoje (DADA). Identiška aniems laikams situacija šiandien neįmanoma. Tuomet buržuazija ir avangardas kovėsi iš tikro, neretai liejosi tikras, šaltyje garuojantis, kraujas. Šiandien yra kiek kitaip. Šiandien mes tegalime žaisti buržuaziją ir avangardą, jų susidūrimą tegalime inscenizuoti scenoje. Alytuje scena buvo visas teatras (t.y. ir scena, ir žiūrovai), o kai kuriais momentais ir visas miestas. Šio spektaklio režisierius – Redas Diržys, o aktoriai – visi, kas pasipainiojo režisieriui po ranka. Rezultatas – socialinės situacijos simuliacija.
11.
Visiems mano regėtiems Redo Diržio įvykiams Alytuje būdinga tai, kad jų metu paprastai simuliuojama ne tiek akivaizdi socialinė situacija, kiek plika akimi neregimos srovės, aktyvizuojančios minėtąją situaciją, tačiau dažniausiai ir slepiamos jos . Kitaip tariant reali situacija, socialinė tikrovė, tėra maskuotė, kaip ir prašmatni eilutė gali slėpti kanibalą. Dar kartą primenu, kad ir kiek žvalgysimės, šiandieną jokio šiame rašinyje aprašyto buržuazijos ir avangardo susidūrimo neįžvelgsime, nes tai nebemadinga, o kas nėra madinga, tą slepiame spintoje. Tačiau ugnis rusena, nors ir po-paviršiumi ir mes, iki šiol, slapta trokštame perkasti gerklę kiekvienam, laikančiam teptuką ne taip kaip jį laikome mes.
>>
Skelbtas: 7 meno dienos, 1998 m. vasario 13 d.
